Vienerių metukų krizė

Vieneri metukai – tikras iššūkis tėveliams, juk mažylis, kuris iki šiol ramiai miegodavo mamai ant rankų ir linksmai šypsodavosi, kai su juo bendraudavai, staiga tapo užsispyrusiu nenuorama, kiekviename žingsnyje bandančiu viską padaryti savaip.

Ši vadinamoji krizė gali prasidėti ir sulaukus 10 mėnesių, metukų ar vėliau. Turėtum pastebėti, kad vaikutis darosi vis savarankiškesnis: po to, kai išmoko vaikščioti, jo tiesiog neįmanoma sustabdyti, jis nenustygsta vietoje ir išnaršo kiekvieną namų lopinėlį, ypatingai mėgsta lankytis ten, kur mama jam draudžia. Tokiame amžiuje tavo draudimai dažniausiai sukelia pasipiktinimą: vaikutis rėkia, verkia ir visais įmanomais būdais stengiasi pasiekti savo tikslą. Jei tai nepadeda, į pagalbą pasitelkiama sunkioji artilerija – isterija ir nepakartojama vaidyba griūnant ant žemės.

Vaiko elgesys gali nuolatos keistis ir būti visiškai nenuspėjamas:

  • Jis priešinasi, kai nori jį apkabinti, bet reikalauja tavo dėmesio būtent tuomet, kai esi užsiėmusi ar ruošiesi išeiti;
  • Jis tampa tikra mamytės “prielipa” ir nesitraukia nuo jos nė per žingsnį, o paliktas vienas bent akimirkai, iškart “paleidžia dūdas”;
  • Jis prasčiau miega: miego trukmė sutrumpėja, o užmigdyti vaiką darosi vis sunkiau;
  • Jis tampa labai išrankus: atsisako valgyti tai, ką valgė iki šiol, nenori rengtis seniau pamėgtų drabužėlių ir t.t.

Baimės priepuoliai

Sugebėjimas savarankiškai vaikščioti suteikia mažyliui fizinės nepriklausomybės jausmą. Jis, kaip ir bet kuris suaugęs žmogus, turi savų norų ir suvokia, kad dabar gali juos įgyvendinti. O kartu su šiuo  suvokimu pradeda vystytis ir valia: “Aš noriu, vadinasi, turiu tai gauti”. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Iki šiol mažylis visą laiką saugiai buvo šalia mamos, taigi šie savarankiški nauji atradimai gali labai gąsdinti, todėl šiuo sunkiu “pažintiniu” periodu vaikui labai svarbu žinoti, kad mama visuomet yra šalia.


Jei tavo mažylis bijo likti vienas, o tau reikia išeiti – jokiu būdu nedaryk to paslapčia, kai jis nemato. Pasikalbėk su vaiku, pasakyk, kur eini ir kada gryši. Jei vaikas neišleidžia tavęs vienos net į vonią – nereikėtų jo dėl to gėdinti. Geriau pasiimk jį kartu į vonios kambarį ir leisk pažaisti su kempine, kol pati nusiprausi. Svarbiausia, kad vaikas turėtų kažkokį užsiėmimą.

Kaprizai ir pasipriešinimas

Negatyvumas tokiame amžiuje – visiškai normalus reiškinys. Kol vieni mažyliai laksto įsikibę į mamos sijoną ir visko bijo, kiti bando pasipriešinti visoms iki šiol galiojusioms taisyklėms. Mes, suaugusieji, dažnai pervertiname savo vaidmenį šeimoje. Vos tik vaikas ima diktuoti savas taisykles, iš karto imam priešintis ir bandome parodyti tariamą valdžią. Tuomet kova gaunasi abipusė, o gero iš to – nieko. Kur kas geriau pakeisti savo elgesį ir vietoje “globėjos”, kuria buvai tol, kol mažylis negalėjo būti savarankiškas, tapti žaidimų drauge, padėjėja visose situacijose ir tiesiog pavyzdžiu. Kitaip tariant, nuo šiol bendrauti su vaiku turi ne vadovaudama, o bendradarbiaudama.

Dažniausiai vaiko pasipriešinimą sukelia draudimai. Kuo daugiau draudimų – tuo didesnis pasipriešinimas. Pagalvok, kiek kartų per dieną tu pasakai mažyliui “negalima”? Mes, suaugusieji, dažniausiai net nejaučiame, kiek daug dalykų draudžiame savo vaikams: negalima imti dūžtančių daiktų, negalima kuistis po mamos rankinę, negalima dėti į burną įvairiausių menkniekių... O gal vietoje draudimų geriau būtų pasirūpinti, kad tai, ko daryti negalima, nebūtų vaikui “po akimis”? Dūžtantys ir brangūs daiktai turėtų gulėti vaikui nepasiekiamoje vietoje, mamos rankinė – giliai spintoje ir t.t. Kitas klausimas – ar tikrai reikia vaikui tiek daug drausti? Ar nutiks kas nors baisaus, jei vaikas šiek tiek pasikuis tavo rankinėje? Tikriausiai ne, o jo smalsumas bus patenkintas.

Nepamiršk, kad vaikai labai jautriai reaguoja ne tik į tavo žodžius, bet ir į tavo balso toną. Mes jau nutarėme, kad šiame amžiuje bendraudama su vaiku turėtum rinktis “bendradarbiavimo”, o ne “vadovavimo” stilių, o bendradarbiavimas niekaip nesuderinamas su rėkimais ir nurodinėjimais. Jei nori vaikui ką nors uždrausti, turėtum ramiai paaiškinti, kodėl jis neturėtų to daryti. Nepamiršk, kad šiame periode vaikas jaučiasi labai savarankiškas, taigi jam bus kur kas maloniau, jei kalbėsi su juo kaip su suaugusiu, o ne kaip su vaiku. Jei vaikas vistiek užsispyręs laikosi savo, pabandyk surasti alternatyvą: vietoj plėšomos knygos pasiūlyk jam spalvotą žurnalą ir t.t.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
nesvarbu
2012-12-23 10:19
Dainora:na nevisai manai kad vaikas gali ir pas to padaryti visko taip tiesa Lidija:vaikas gali ir tycia kad daugau demesio gali buti tevams su kuo nori buti ar su mama ar su teciu nesvarbu su kuo nori......
Dainora
2012-04-03 16:36
Lidija, na, jei isterijos trunka ne kelias savaites ar mėnesius - tuomet gal ir taip, bet man regis čia kalbama apie trumpą periodą, kai vaikas mano, kad tai yra vienintelis būdas gauti ko nori.
Lidija
2012-04-03 16:14
O žinot, jeigu vaikas griūna ant žemės tyčia ir isterikuoja, girdėjau, tai gali labai blogai baigtis. Nežinau, kiek tame tiesos, bet sakoma, kad isterikai virsta epileptikais
Felina
2012-04-03 13:45
O apie trejų metukų krizę jau buvo ar dar bus?