Vidinis vaiko pasaulis

Būreliai, korepetitoriai, specialios mokyklos... Ko tik neprigalvota norintiems užauginti mažąjį genijų! Net jeigu ir nesitikima, kad vaikas taps kažkuo labai ypatingas ir išskirtinis (juk svarbiausia, kad jis būtų sveikas ir laimingas, o mamai jis ir taip visada bus „pats pačiausias“), dabar madinga pradėti ugdyti savo mažylį nuo pat pirmųjų jo gyvenimo dienų. Tėvai, besirūpinantys savo atžalomis, nori suteikti joms tai, ko neturėjo patys, todėl stengiasi surasti kokios nors „popamokinės veiklos“, tačiau nesusimąsto, ar tokie užsiėmimai iš tiesų yra naudingi. Tiesa ta, kad vaikai dažnai tiesiog paskęsta informacijos gausoje, praranda susidomėjimą savo ankstesne mėgstama veikla, jų niekas nebetraukia... O kur dar epitetai, kuriais apdovanojamas mažylis: „hiperaktyvus“. „išsiblaškęs“, „infantilus“... O gal visa tai susiję tarpusavyje?

Nerealizuotos ambicijos

Tikriausiai ir tau yra tekę girdėti sakant: „Mano gyvenimas būtų geresnis, jeigu tėvai man būtų suteikę daugiau žinių ir galimybių“. Tokie tėvai stengiasi savo atžaloms duoti visko kaip galima daugiau, sąmoningai ir nesąmoningai siekdami, kad vaikai realizuotų jų pačių ambicijas, net jeigu mato sūnelio arba dukrytės ašaras. Dažniausiai stengiamasi mažylį sudominti muzika, baseinu, kovos menais, gimnastika ir panašiai. Tokie tėvai nuoširdžiai džiaugiasi savo vaikų pasiekimais, didžiuojasi savo atžalomis ir išdidžiai jas rodo kitiems.

PAVOJUS! Gyvenant tokiu ritmu, vaiko organizmas patiria didžiulį fizinį ir psichinį krūvį, dėl ko prasideda įvairios ligos. Vaikas virsta marionete, neturinčia savo nuomonės, troškimų, jis nežino, ką veikti laisvu laiku. Sūnelis arba dukrytė pradeda mechaniškai vykdyti tėvų reikalavimus, netenka savarankiškumo. Paauglystėje tokie vaikai neretai ima maištauti ir meta viską, skundžiasi draugams dėl „prarastos vaikystės“. Net ir suaugę jie neretai taip ir neišmoksta priimti savarankiškų sprendimų ir yra beveik visiškai priklausomi nuo aplinkinių.

Ne toliau kiemo!

Dar vienas kraštutinumas, į kurį puola suaugusieji – patologinė baimė išleisti vaiką į lauką. Mes nenorime, kad mažylis be priežiūros žaistų kieme, o tuo labiau – nuklystų kur nors toliau. Mes retai pamename savo vaikystę, tačiau atidžiai sekame kriminalines naujienas. Nenorėdami, kad sūnelis arba dukrytė pasipainiotų girto vairuotojo arba apsvaigusių paauglių kelyje, mes saugome atžalą namuose, griežtai kontroliuojame, kada ji turi grįžti iš mokyklos, būrelio, senelių ir panašiai.

PAVOJINGA! Vaikas panorės sužinoti, nuo ko jį taip saugai, ir pats išeis į lauką. Tikėtina, kad ten jis netgi ras draugų ir nuoširdžiai pavydės kaimynų Vytukui dėl jo kelionės į žvejybą ar futblolo kieme. Jeigu vaikas jautrus, jis gali užgniaužti nuoskaudą savyje, ir nuspręsti, kad į būrelį tėvai įkišo ne iš gerų paskatų, o todėl, kad jiems nusispjaut. „Jiems nerūpi, kuo aš gyvenu ir ko noriu. Jiems ir be manęs užtenka įdomių reikalų. Jie manęs nemyli“, – rašo tokie vaikai savo dienoraštyje.


Aukso vidurys

Geriausia veiklą vaikui parinkti atsižvelgiant į jo poreikius, pomėgius ir galimybes. Būtina palikti laisvo laiko žaidimams ir pasaulio pažinimui.

Vaikui svarbiausias bendravimas su tėvais. Jokie būreliai jų neatstos. Bet kuri mama turėtų jausti ir pažinoti savo vaiką geriau nei bet kuris jos mažylio gydytojas. Tiesa ta, kad tas artumas, kurį jaučiame su vaikais nuo mažų dienų, vis labiau blėsta. Galiausiai ima atrodyti, kad gyvename visiškai skirtinguose pasauliuose ir mums reikalingas vertėjas. Nereikia kaltinti vaiko dėl egoizmo, net jeigu mums atrodo, kad davėme jam viską – iš tiesų mes nemažai ir atimame, tik dažnai to nepastebime.

Tinginystė – ne nuodėmė

Išmok atsipalaiduoti pati ir išmokyk to savo atžalą. Galite daryti bet ką – piešti, tiesiog sėdėti prie upės... Svarbiausia yra rasti vidinę ramybę, nustoti skubėti, pasistengti patirti malonumą. Ar tam skirsite valandą, ar dvi, ar pusdienį, priklauso nuo jūsų poreikių ir galimybių. Vaikui reikia laiko, kad jis galėtų susidėlioti savo mintis, susivoktų savyje. Tokios akimirkos yra labai svarbios, tad negalima jų atimti.

Visas gyvenimas – tai žaidimas

Neretai vaikai mieliau laiką leidžia pas senelius, o ne namuose, nes šie priima mažylį tokį, koks jis yra. Jie gali pažaisti, o mama tam dažnai neturi laiko. Žaidimai – tai neatsiejama vaikų gyvenimo dalis. Per tai galima nepastebimai išmokyti beveik bet ko. Tėvai, duodami savo vaikui viską, ką gali (jų manymu), neretai pamiršta šią tiesą. Bendri žaidimai suteikia atžalai labai daug. Nuvestam pas psichologą mažyliui specialistas paprastai siūlo pažaisti, kadangi vaikas savo jausmus, emocijas ir baimes lengvai perteikia būtent tokia forma. Jeigu būsi pastabi, galėsi apie savo mažylį sužinoti daug naujų dalykų.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
Aldona
2012-06-19 15:58
bet kaip sunku tą viduriuką ištaikyt...
Eli
2012-06-19 14:43
Niekada nesuprasiu, kam tuos vaikus taip į visokius būrelius stengiamasi iškišt