Vaikų vystymosi krizė: kaip ją išgyventi ir ką daryti?

Ikimokyklinio amžiaus vaiko psichika vystosi netolygiai, šuoliais. Tarp šių šuolių būna momentų, kurie vadinami krize. Kaip ji pasireiškia?

Nors šis žodis  mums kelia begalę neigiamų asociacijų ir skamba labai bauginamai, psichinio vystymosi krizė neturėtų būti suprantama kaip kažkas labai baisaus. Pirminė jos reikšmė – persitvarkymas, globalūs kokybiniai pokyčiai.

Kaip vaikas elgiasi prieš krizę arba jos metu? Tėvelių akimis žiūrint, jis tampa neprognozuojamas: jeigu ankščiau mažylis buvo tylus ir nedrąsus, klusniai darė tai, kas jam liepta, buvo aišku, kaip su juo susitarti, ateina toks metas, kai viskas apvirsta aukštyn kojom: galima pamanyti, kad vaikas patyrė kokią nors psichologinę traumą, nes nebepadeda jokios bausmės, iki tol naudoti auklėjimo metodai pasirodo visiškai neveiksmingi, tai, į ką vaikutis anksčiau reagavo, jo nebeveikia. Tai labai apsunkina situaciją.

Krizės požymiai: vaiko nebeveikia patikrintos auklėjimo priemonės, padaugėja konfliktų, skandalų, emocinių iškrovų (jeigu mažylis ekstravertas), arba atvirkščiai – pasineriama į save (jeigu intravertas). Dažniausiai ikimokyklinukai elgiasi kaip ekstravertai.

Vaikų psichikos vystymosi krizių tipai

Žinomiausi:

  • Kai kurie psichologai išskiria vienerių metukų  amžiaus (t. y. laikotarpio, kada vaikas išmoksta vaikščioti, ir tai stipriai jį paveikia – jis nustoja būti kūdikiu, ima neklausyti) krizę.
  • Anksčiau buvo išskiriama trejų metukų amžiaus („aš pats“) krizė. Per paskutinius penkis dešimtmečius ji ėmė pasireikšti anksčiau – maždaug dvejų ar pustrečių metų vaikams, tuo periodu, kai jie pradeda kalbėti, atstumti suaugusiųjų pagalbą, nesuprasdami, kam ji reikalinga.
  • Apie 5,5 gyvenimo metus ištinka viena iš vystymosi mikrokrizių: tai susiję su galvos smegenų struktūros pokyčiais, jų branda. Tai perėjimo į ikimokyklinį amžių krizė.
  • Nuo šio momento iš vaiko galima reikalauti, kad jis labiau valdytų savo emocijas. Jis ima suvokti savo lytį, kurti mintyse galimus įvykių tėkmės scenarijus. Vidinis pasaulis tampa daug sudėtingesnis, vaikutis daro rimtus pasaulio, gyvenimo apibendrinimus, lavėja jo vaizduotė.
  • 7 metukų amžiaus krizė. Ji yra socialinės kilmės. Tai periodas, kada imama lankyti mokyklą. Jeigu mokytis pradedama anksčiau, krizė pasireiškia šeštaisiais gyvenimo metais. Šiuo momentu vaikas turi persiorientuoti ir atsižvelgti jau ne tik į savo šeimos normas bei reikalavimus. Krizės esmė – naujų autoritetų (mokytojų) atsiradimas ir su tuo susiję socialiniai pokyčiai.
  • Paauglystės krizė. Anksčiau buvo manoma, kad paauglystėje visi nuotykiai baigiasi, tačiau iš tiesų jie dar tik prasideda, todėl krizės lydi žmogų iki pat senatvės. Įdomiausia būna tada, kai šeimoje vienu metu galima pastebėti kelias iš karto: pavyzdžiui, kai vienam vaikui ateina trejų metukų, vyresniajam – mokyklinio amžiaus, o jų tėveliui – vidutinio amžiaus krizė.

Mažam vaikui krizė gali trukti nuo trijų savaičių iki trijų mėnesių, suaugusiajam – net ir kelerius metus, tačiau vaikams jos požymiai pasireiškia labiau. Gali kelis mėnesius tik numanyti, ką dabar išgyvena tavo sutuoktinis, tuo tarpu vaiko elgesys iš karto išduos, kad kažkas pasikeitė.

Ką daryti, jeigu ištinka krizė?

Krizės periodu vaikučiui ne viską galima leisti, tačiau leisti reikia tik tai, ko negalima uždrausti.

Tėveliai vaiko krizines apraiškas dažnai bando užgniaužti, padaryti taip, kad sūnelis arba dukrytė elgtųsi taip, kaip anksčiau: vėl klausytų, nešauktų (trumpai tariant – vėl būtų toks, koks buvo). Galima slopinti simptomus, krizės apraiškas, bet tai bus tas pats, kas gydyti vaiką nuo slogos venas plečiančiais vaistais. Krizinėje situacijoje atsidūręs vaikas turi „pertvarkyti“ savo santykius su tėvais ir žengti į naują gyvenimo etapą, tapti savarankiškesnis. Jeigu mes slopiname šias negatyvias apraiškas, neleidžiame vaikui atlikti šios užduoties, ir jis netampa savarankiškas.

Tai nereiškia, kad reikia suteikti visą laisvę ir savarankiškumą, kurio jis prašo, tačiau vertėtų su juo aptarti tai, kas jam bus leidžiama daugiau, o kas – mažiau. Ieškok kompromiso, pasistenk suprasti vaiko poreikius.

Visi pusantrų metų mažyliai nori patys iš pakelio įsipilti į puodelį sulčių, o mes iš anksto puikiai žinome, kuo viskas baigsis. Vaikas to nė nenumano, tačiau jam būtina įgyti šios patirties. Mums tai gali visiškai nepatikti: gal tai paskutinės sultys, gal mes virtuvėje negalime pakęsti netvarkos, o gal pamename, kad ir mums vaikystėje neleido nieko pilti, ir šis modelis vis dar veikia mūsų mąstymą. Kol vaikas to neišmoks, jis neatstos.

Vaiko elgesys krizės metu smarkiai išsiskiria atkaklumu ir net užsispyrimu, jis greičiausiai nuolat reikalaus, kad patenkintum šį jo poreikį. Ne viską galima leisti, tačiau labai svarbu, kad vaikas pats kažko išmoktų ir įgytų patirties. Tai vienas iš svarbiausių ir naudingiausių patarimų tiems, kurie pastebi, kad mažylis išgyvena vieną iš minėtų krizių tipų.

Režimas turi išlikti – tą sprendžia tėvai. Atsakomybę už režimą galima perduoti paaugliui (ne anksčiau kaip keturioliktaisiais ar penkioliktaisiais jo gyvenimo metais), tačiau tik ne dvylikamečiui.

Daugelyje šalių egzistuoja tokia problema: tėvelis dirba iki vėlumos. Tai reiškia, kad norėdamas jį pamatyti vaikutis turės ilgai laukti ir laiku nenueis gultim atsiguls laiku, bet tėčio nebepamatys.

Kartais, norėdami turėti daugiau teisių, vaikai ima gąsdinti ir grasinti. Napasiduok. Gali būti, kad kokiam nors reikalavimui teks „išleisti“ ir atitinkamą įstatymą. Pasitark su vyru. O gal vaiko reikalavimas vis dėlto turi būti patenkintas?

Kelios minutės, praleistos su tėčiu, gali būti aukso vertės, tačiau iš pradžių suaugusieji turi susitarti tarpusavyje ir vaikui paskelbti „verdiktą“: tarkim, jis gali palaukti tėčio, tačiau tegul ryte nesispyrioja ir keliasi gražiuoju. Bendravimas su tėvu berniukui yra labai svarbus, tačiau tvarkyti savo režimą jam dar ne laikas.

O dabar pakalbėkime apie pietų miegą. Kiekviena šeima yra tarytum mažytė valstybė, kurioje galioja savos taisyklės ir įstatymai. Yra manoma, kad ikimokyklinukams (kartais net pirmokėliams ir antrokėliams) reikėtų dieną numigti, tačiau miega tikrai ne visi, ir tai normalu. Net jeigu vaikas atsisako miegoti, poilsis, pertraukėlė jam vis tiek reikalinga.

Ir dar: tėvai turi pasirūpinti vaiko saugumu. Jeigu vaikas primygtinai prašo, kad leistum jam į įkaitintą keptuvę įdėti kotletą, paprašyk jo, kad priglaustų pirštą prie karšto puodelio, o po to pasakyk, kad keptuvėje daug karščiau, o tai reiškia, kad nusideginus labai skaudės. Paprastai to dažniausiai užtenka.

Suirzęs mokytojas ne moko, o erzina

Paaiškinimai turi būti ištariami ramiu tonu ir suprantamai, o svarbiausia – tada, kai vaikas girdi. Suirzusio žmogaus vaikas nesiklauso. Jis girdi tik toną, ir tuoj pat suvokia, kad mama šiuo metu yra pikta. Kalbėjimo būdas gali visiškai užblokuoti turinį. Arba bent jau iš dalies – tokiu atveju girdima tik tai, ką norima girdėti.

Kartais reikia ne tik kabėti, bet ir imtis veiksmų. Jeigu augini ne vieną vaiką, tikriausiai teko matyti, kaip vienas kitam meta į galvą mašinėlę ar kurį kitą žaisliuką... Pasakyk, kad jeigu tai pasikartos, mašinėlė keliaus į spintą. Galima aptarti su namiškiais taisykles, ką daryti, jeigu vaikas elgiasi štai šitaip.

Jeigu nusprendei kalbėti ir paaiškinti, kodėl taip daryti negalima, nereiškia, kad tai suveiks iš karto. Gal reikės penkių kartų, o gal – šimto dvidešimt penkių. Gali būti ir taip, kad sūnelis arba dukrytė tiesiog išaugs ir nebenorės mėtytis žaisliukais.

Jeigu kalbos neefektyvios, pagalvok, kodėl. Mėtymas ir žaidimai su lazda – tai vienas iš pagrindinių vaiko poreikių, tad gal reikėtų nupirkti žaisliuką, kurį galima mėtyti? Išmokyk vaiką emocijas reikšti žodžiais, o ne tik veiksmais. Bet kuriuo atveju reikėtų sukurti taisykles ir jų laikytis.

Jeigu kalbėsi suirzusiu tonu, arba dar blogiau – šauksi, naudos greičiausiai nebus – vaiką veiks tavo emocijos, tačiau jis negirdės, ką jam sakai, todėl ir nepasitaisys.

Itin daug problemų kriziniu laikotarpiu būna tada, jeigu vaiką auklėja močiutė arba auklė. Priežastis paprasta: tėvai, matydami vaiko pasiekimus, nori suteikti jam daugiau laisvės, tuo tarpu auklės ir močiutės vis dar mano, kad mažylį reikia saugoti, kad jis pats dar nieko nesugeba. Kad nekiltų nesusipratimų, patartina iš anksto aptarti taisykles ir duoti tikslias auklėjimo instrukcijas, kad vaikas nesiblaškytų, kas jam vis dėlto galima, o kas – ne.

» Rašyti komentarą