Vaikų hiperaktyvumo požymiai

Hiperaktyvūs vaikai kaip “nesustojantys motoriukai” - nuolatos juda, šokinėja, negali nusėdėti vietoje, o jų rankos visuomet turi būti užimtos kokia nors veikla. Šie mažyliai labai smalsūs, tačiau jų smalsumas – trumpalaikis reiškinys, todėl kaip taisyklė, sužinoję ar išbandę ką nors naujo jie greitai viską pamiršta, nes neužfiksuoja esmės. Iš hiperaktyvaus mažylio retai išgirsi klausimą “kodėl?”, nes jo smalsumas – labai paviršutinis. Na, o jeigu jis ir pasiteiraus, tuomet greičiausiai pamirš išklausyti atsakymo.

Padidėjęs aktyvumas nėra vienintelis hiperaktyvumo simptomas. Neretai tokiems vaikams trūksta koordinacijos: jie nerangūs, dažnai užkliūna už daiktų, jiems gali susipinti kojos lygioje vietoje, o rankose atsidūrę daiktai netikėtai sulūžta. Ant mažojo hiperaktyvuolio kūno pastoviai būna mėlynių ir įbrėžimų.

Kalbant apie charakterio savybes, hiperaktyviems vaikams būdingas išsiblaškymas, negatyvumas, neatidumas, dažni nuotaikos pokyčiai, užsispyrimas, karštas temperamentas ir net agresyvumas. Jei vyksta kas nors įdomaus, gali būti tikra, kad hiperaktyvus vaikas bus pačiame tų įvykių centre.

Hiperaktyvus vaikas sunkiai supranti jam skiriamas užduotis ir sunkiai įsisavina naujus įgūdžius. Labai dažnai tokių vaikų savivertė yra labai žema. Dienos bėgyje vaikas nemoka atsipalaiduoti ir nusiramina tik miego metu. O ir su tuo pačiu miegu dažnai iškyla problemų: patys mažiausieji pietų miego metu nesugeba užmigti, todėl vakare pasidaro labai irzlūs, o ir nakties miego metu jie dažnai nubudinėja ir vartosi. Taigi neretai itin aktyviai praleidę dieną, jie neturi galimybės tinkamai pailsėti net naktimis.

Egzistuoja ne viena hiperaktyvumo atsiradimo priežasčių teorija. Tačiau labiausiai paplitusios trys:

  • Genetinis paveldimumas;
  • Biologinės priežastys, pavyzdžiui, gimdymo traumos, neurologiniai pažeidimai ir t.t.;
  • Socialinės ir psichologinės priežastys, pavyzdžiui, tėvų alkoholizmas, netinkamos gyvenimo sąlygos, auklėjimas ir tt.

Vaiko hiperaktyvumas pasireiškia dar iki mokykliniame amžiuje. Deja, tiek tėveliai, tiek aplinkiniai žmonės juos dažnai garsiai lygina su kitais vaikais, pabrėždami, kaip tie kiti gražiai ir tvarkingai elgiasi. Tai labai traumuoja vaiko psichiką, nes jis jaučiasi “kitoks”, prastesnis už visus. Be to, reikia suprasti, kad hiperaktyviems vaikams sunku įvykdyti net ir pačias paprasčiausias užduotėles, kurios reikalauja susikaupimo ir atsakingumo. Dėl to namuose nuolatos kyla barniai.

Užgaulios pastabos ir bausmės neduoda jokių teigiamų rezultatų. Laikui bėgant padėtis tik blogėja, ypatingai, kuomet vaikas pradeda lankyti mokyklą. Kaip žinia, kiekvienoje mokykloje vaikams tenka laikytis nustatyto grafiko ir atlikinėti mokytojų parengtas užduotis. Hiperaktyviam mažyliui prisitaikyti prie naujos sistemos beprotiškai sunku. Labai dažnai hiperaktyvumas pastebimas būtent pirmoje klasėje. Nepaisant to, kad ir iki šiol vaikas negalėjo nustygti vietoje, suaugusieji tai “nurašydavo” tiesiog vaikiškumui.


Kaip rodo daugelis tyrimų, hiperaktyvūs vaikai nėra atsilikę. Jų intelektualiniai gebėjimai ne prastesni nei kitų vaikų, tačiau jiems sunku dirbti taip pat efektyviai, kaip kitiems. Net jeigu vaiką labai domina tam tikros pamokos, pakišti koją gali paprasčiausias impulsyvumas. Greičiausiai į užduotą klausimą jis atsakys instinktyviai, visai nepagalvojęs. Kita kliūtis – nesugebėjimas išlaikyti dėmesio. Užteks vos 15 minučių monotoniško darbo ir jo mintys nukryps visiškai kita linkme.

Hiperaktyvumas labai sumažėja arba visai išnyksta paauglystėje, tačiau nekontroliuojamas impulsyvumas ir sutrikęs dėmesingumas išlieka iki pilnametystės.

Hiperkatyviam vaikui reikia artimųjų pagalbos ir supratimo. Su juo reikia bendrauti ramiai ir švelniai, nes jis labai jautriai reaguoja į aplinkinių žodžius bei veiksmus. Labai svarbu sukurti vieningą auklėjimo sistemą, kurios laikytųsi visi šeimos nariai. Šeimoje neturi būti “gerojo” ir “blogojo policininko”.

Taip pat reikia pasirūpinti tinkamu vaiko dienos režimu. Keltis geriausia anksčiau, kad vakare labiau norėtųsi miego, o dienos metu parūpinti skirtingos veiklos: šiek tiek intensyvių ir daug fizinių jėgų reikalaujančių žaidimų, o tuomet keletas įdomių, tačiau ramesnių ir susikaupimo reikalaujančių žaidimų. Nepamiršk, kad hiperkatyvaus vaiko priešas – monotonija.

Kuo mažiau pastabų vaikas iš tavęs išgirs, tuo bus geriau. Vietoje to geriau pasistenk nukreipti jo dėmesį į kokią nors įdomią veiklą ir nepamiršk pagirti net ir už menkiausius pasiekimus, nes jam tai labai didelis stimulas stengtis. Tik girk ne per daug emocionaliai ir saldžiai. Skirdama vaikui kokią nors užduotį pasistenk, kad vienu metu nereikėtų daryti kelių veiksmų, nes mažylis ims blaškytis. Pavyzdžiui, jei kalbame apie namų tvarkymą, turėtum paprašyti išnešti šiukšles, vėliau paprašyti išplauti indus ir t.t. Jei pasakysi “Sutvarkyk namus” ir išvardinsi, ką reikia padaryti, greičiausiai šiukšlės bus nuneštos tik iki durų, o pusė indų liks neišplautų, nes vaikas nuspręs, kad geriau jis dabar eis šluoti grindų.

Nepamiršk, kad hiperaktyvus vaikas sutelkti dėmesį gali tik 15 minučių, todėl skirdama užduotis leisk jam kas 15 minučių padaryti 5 minučių pertraukėlę, kurios metu jis galės veikti tai, ką pats nori. Taip pat pasirūpink, kad aplinkui nebūtų daiktų, galinčių atitraukti dėmesį. Žaislai turi būti nematomoje vietoje, televizorius išjungtas ir t.t.
 

» Rašyti komentarą