Vaiko patarimai mamai (II dalis, pabaiga)

„Nereikalauk iš manęs paaiškinimo, kodėl aš tai padariau“

„Kodėl tu tokia pagiežinga, abejinga, sutrikusi? Tu juk jauti, kaip man blogai. Atleisk, aš juk jau kelis kartus atsiprašiau, sakiau, kad netyčia...“ Būtent taip mąsto daugelis prasikaltusių vaikų. Jeigu kažkas padaryta, laiko atgal atsukti neįmanoma. Kad ir kiek kartotum tą patį per tą patį, išliedama savo negatyvą dėl nelabai tinkamo poelgio, tu nepadėsi atžalai susivokti, kaip reikia gyventi toliau. Pasistenk pasisemti kantrybės, įdėk kuo daugiau pastangų, kad tai, ką pasakysi šiuo metu, būtų konstruktyvu. Kas nutiko, tas. Dabar svarbiausia likviduoti ar bent jau sumažinti negatyvias pasekmes.

„Nenuvertink manęs“

Kai vaikui darai spaudimą, mažylis iš pradžių jaučia baimę ir kaltę, o po to – pyktį ir nuoskaudą. Juk būtent tu nepalaikei savo atžalos sunkią akimirką. Kuris iš jūsų protingesnis? Kuris vyresnis? Kas turėtų padėti išsikapstyti iš sunkios situacijos? Bent jau pasistenk parinkti tinkamą intonaciją, parodyk susidomėjimą. Leisk pajusti, kad esi suaugusi, kad tu ir tavo vaikas yra viena šeima.

Visada kalbėk su vaiku kaip su sau lygiu. „Tu mane gerbi?“... Tokį klausimą labai dažnai užduoda alkoholikai. Priežastis paprasta: šeimoje jų nepriima, negerbia, slegia vis tais pačiais klausimais: „Kur tu buvai? Kodėl taip ilgai? Kaip tu galėjai? Visai sąžinę praradai? Kodėl taip su manimi elgiesi?“ Tiek vaikui, tiek tokiam žmogui tenka pasitelkti savo fantaziją, kad tik kaip nors išsisuktų, kad tik užsitarnautų šiokios tokios pagarbos. Kam tau to reikia? Nejaugi nori, kad vaikas imtų meluoti?

„Nepamiršk, kad aš mėgstu eksperimentuoti“

Vaikas pasirengęs rizikuoti. Jis drąsiai veikia, yra savarankiškas, saugomas, parengtas ir ramus. Jis saugus, pasitikintis savimi. Jis kaupia jėgas, įsitraukia, vadinasi, gali laimėti. Bet kodėl tada jo bijai? Vaikas mano: „Aš didžiuojuosi savo pasiekimais, veikiu sąmoningai. Kodėl ant manęs pyksti?“ Jis nesupranta, kodėl jo nepriimi, jo šaliniesi. Anksčiau juk vaikai ir po statybų aikšteles bėgiodavo, ir į medžius lipdavo, ir žaisliukus savo rankomis darėsi. Krito iš didelio aukščio, tačiau smarkiai dažniausiai nenukentėdavo, peiliais ir degtukais nekenkė nei sau, nei kitiems, nes buvo harmoningi, pasitikintys savimi, kitaip tariant – dėl to juos gamta ir saugojo. Suprantama, kad nuolaidžiavimas – ne pati geriausia bendravimo forma, tačiau atimti iš vaiko iniciatyvą, laisvę ir galimybes – tai maždaug tas pat, kas drausti mokytis vaikščioti.


„Nesaugok manęs nuo savo klaidų pasekmių“

Priimu, suprantu, veikiu... Ar esi įsitikinusi, kad negatyvi tavo patirtis bus reikalinga ir vaikui? Gal jam visai nereikia tavo klaidų. Tačiau tu kaip įmanydama stengiesi apsaugoti atžalą, kad jų nedarytų (atkalbėti nuo veiksmo, kurio vaikas net nesupranta), arba iš anksto išsakai galimas įvykių ir poelgių pasekmes, nors dar nieko neatsitiko. Tu gali „prisikalbėti“. Kitaip tariant, iš tikrųjų įtraukti į tokias situacijas, iš kurių po to teks kaip nors kapstytis. Daugelis mamyčių daro didelę klaidą. Jeigu vaikas vis dėlto paragauja uždrausto vaisiaus, jos trypčioja aplink ir pašaipiai arba piktai moralizuoja: „Va, matai, aš juk sakiau. Juk įspėjau tave.“ Rūpintis mažyliu yra gerai, tai – visiškai natūralu ir suprantama. Tačiau saugant nuo galimų pavojų nereikia perlenkti lazdos.

„Nedaryk iš musės dramblio, nekreipk tiek daug dėmesio į mano mažyčius negalavimus“

Ką vaikas girdi, tuo jis ir tiki. Jeigu tu jam aiškinsi, kad jis – tikras ligonis, arba imsi panikuoti, neadekvačiai elgtis (tarkim, kelti labai daug triukšmo dėl nieko), jis tikrai pasijus blogai. Kiekviena vaiko sveikata susirūpinusi mamytė apsupa atžalą rūpesčiu, meile, lepina, tenkina norus. Dauguma mažylių greitai išmoksta tuo piktnaudžiauti, perpranta šį priežasties ir pasekmės ryšį: panoro dėmesio – ima skųstis skausmais, bloga savijauta ir panašiai. Ir, kad ir kaip paradoksaliai tai nuskambėtų, kūnas ima atitinkamai reaguoti. Tokiais atvejais iš tikrųjų gali pakilti temperatūra, pasireikšti kiti ligos simptomai. Jeigu jis pagrįstai norėjo, kad atkreiptum į jį dėmesį, o gauna mikstūrų ir injekcijų į sėdimąją... Pripažinkim, kad tai – nelabai sąžininga.

„Nevenk manęs, kai ko nors atvirai paklausiu“

Daugelis mamų išgirdusios nepatogų vaiko klausimą pasijunta priremtos prie sienos, tad ima išsisukinėti visais įmanomais būdais, apsimeta, kad yra labai užsiėmusios. O vaikas tuo tarpu jaučiasi atstumtas... Ką daryti? Įprask priimti ir vertinti savo mažylį čia ir dabar. Jeigu jau pažadi viena ar kita tema pasikalbėti po kurio laiko, savo pažado būtina laikytis.

Tobulink pati save, būk atvira. Draugai mokosi vieni iš kitų – ne tik mažylis gali pasimokyti iš tavęs, bet ir tu iš jo. Atkreipk dėmesį į šiuos patarimus ir apmąstyk. Juk dideli pokyčiai prasideda nuo mažų. Gal metas ką nors keisti?

» Rašyti komentarą
» Komentarai
Virgute
2012-02-20 21:14
Gal ir ne su visais aspektais sutikau, bet paskaityti buvo tikrai įdomu
Dina
2012-02-20 19:21
Visoms mamytėms ir tėveliams parekomendavau
Dina
2012-02-20 19:21
Labai patiko abi šio straipsnio dalys
Eleonora
2012-02-20 17:30
Vaikai yra maži suaugusieji ir tuo viskas pasakyta.
Aušra
2012-02-20 12:49
Iš esmės tinka ne tik kalbant apie vaikus