Vaiko patarimai mamai (I dalis)

„Per daug manęs nelepink“

Komfortiška būsena – tai harmonijos būsena. Jeigu per daug nukrypstama į kurią nors pusę, prasideda nemalonumai.

Vaikas, kuris adekvačiai vertinamas ir apdovanojamas, žino savo vertę, jaučiasi vertas pripažinimo, sugeba adaptuotis. Jis be baimės žvelgia į ateitį, moka vertinti, yra subtilus; jis turi daug gabumų, interesų, pomėgių ir... yra savarankiškas, gali rinktis. Jis atviras, kupinas energijos ir pasitikėjimo, meilus, paklusnus.

Išeina, kad jeigu vertinimas būna neadekvatus (pavyzdžiui, vaikas lepinamas arba visiškai neįvertinamas), mažylis patiria stresą: jis sutrikęs, susierzinęs, piktas, atstumiantis, praradęs viltį, neturintis pasirinkimo, neadekvatus, trokštantis keršto, teikiantis skausmą kitiems ir pan.

Vaiko ribas brėžia suaugusieji, tai jie nustato, kas „gerai“, o kas – „blogai“. Tačiau tai įmanoma parodyti tik veiksmais, o ne žodžiais. Jeigu viena sakai, o kita darai, natūralu, kad vaiko pasaulėlis griūva, keičiasi pažiūros, jam skaudu („mano tėvai – melagiai, vadinasi, gėris egzistuoja tik pasakose“). Jeigu tu paaiškinsi savo „blogo“ elgesio motyvus, vaikas šią situaciją įsimins kaip teigiamą (ne kaip gerą arba blogą, bet kaip įmanomą variantą). Šiuo atveju vidinių vaiko konfliktų nekyla.

„Nebijok man kartais pabūti griežta“

Bijai įžeisti vaiką, tačiau tik pykdai jį, jauti, kad jis nusiteikęs prieš tave... Kodėl? Ką darys mažylis, su kuriuo griežtai elgiamasi? Jis įvertins situaciją adekvačiai, t. y. matys kelis variantus, bus atviras, atsakingas, veikiantis sąmoningai.

„Tvirta ranka“ kartais būtina tam, kad vaikas išmoktų nusileisti, džiaugtis gyvenimu, būti harmoninga asmenybė; kad turėtų optimizmo, jaustųsi vertas pripažinimo, motyvuotas, pasirengęs rizikuoti, mylėti, pasireikšti... Jeigu visa tai atimama, nereikia stebėtis, kad lieka tik išsisukinėjimai, pasirengimas pulti... Vaikas jaučiasi įžeistas, apgautas, neišgirstas, nusivylęs, nepageidaujamas ir nemylimas.

„Nemanyk, kad jėgos prieš mane naudojimas pagerins mūsų santykius“


Tokiu atveju pirmoji vaiko reakcija būna pyktis ir nuoskauda. Jeigu jį mušei, jis jausis sutrikęs, įvarytas į kampą. Tavęs jis nekenčia arba sąmoningai, arba pasąmonės lygmenyje, tačiau bendraudamas su kitais jis perima tavo modelį: „Kas turi diržą, tas ir yra šeimininkas“.

Jeigu vaikas mažas, jis jaučiasi sutrikęs, bet dar sulaiko savo pyktį. O paauglys? O kai užauga? Atsiranda ir pažeidžiamumo, išdavystės, nuoskaudos, pralaimėjimo jausmas. Mažyliui atrodo, kad jo nemyli, palieki likimo valiai. Gali netgi prasidėti depresija.

Ką daryti, jeigu jau panaudojai jėgą? Parenk vaiką analogiškoms situacijoms (tokioms, kai jis tikrai „prisidirbs“), tačiau jį patį priimk tokį, koks jis yra. Tegul pasijunta reikalingas (šiaip ar taip, juk tai – ne koks nors monstras, o tavo pačios vaikas), suteik galimybę kuo nors pasidžiaugti, drąsiai veikti, mylėti, laimėti. Išmokyk komandinio darbo, kurti, leisk pajusti, kad namai – tai saugiausia vieta visame pasaulyje. Suteik galimybę į teisę turėti savo pasirinkimą bei nuomonę.

O ką daryti, jeigu nusikaltimas jau įvykdytas ir reikia sureaguoti? Kuo pakeisti senąjį gerąjį diržą? Problemą galima išspręsti, pavyzdžiui, taip: įsivaizduok, kad priešais stovi ne tavo sūnelis, o dviejų metrų ūgio vyrukas, o vietoj dukters – isterikė, kurią girdės visa laiptinė. Tikriausiai nekils noras paleisti į darbą kumščius ar pradėti šaukti. Pamatysi, kad geriausias problemos sprendimo būdas yra bendradarbiavimas, kitaip tariant – ramus santykių aiškinimasis. Bendrauk su vaiku kaip su suaugusiu žmogumi jau dabar.

„Būk nuosekli“

Dar kartą primename, kad tėvai – tai vaiko elgesio „matrica“. Nenuoseklumas griauna įvykių logiką, pasaulio stabilumą. Dėl to gali sutrikti vaiko konstruktyvus mąstymas. Kaip galima rišliai mąstyti, jeigu viskas aplinkui nesuprantama, jeigu šiandien yra vienaip, o rytoj jau bus kitaip? Ar dar prisimeni, kaip lėtai ir nuosekliai įvairinai mažylio mitybą? Kas būtų, jeigu duotum tai šio, tai to, tai visko iš karto? Tai, kas nesuprantama, nesuvirškinama. Maistas – tai ta pati informacija, o informacija – maistas protui.

„Nedalink pažadų, kurių negalėsi ištesėti“

Vaikas pasijus apgautas, vadinasi, praras pasitikėjimą tavimi. Kuo tai baigsis? Antagonizmu, priešiškumu ir abejingumu. Ką daryti? Drąsiai veik, būk sąžininga ir nuoširdi. Jeigu įvykiai klostysis konstruktyviai, vaikas į pasaulį žvelgs optimistiškai, žavėsis tavimi, jaus vidinę pusiausvyrą, sugebės kurti.

„Neerzink ir negraužk manęs“

Vaikas mano: „Tu supykusi, nusivylusi, bet parodyk man asmeninį atsakingumo pavyzdį“. Veikti reikia drąsiai, tačiau taikiai.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
Lidija
2012-02-20 15:14
Vaikas dar ne tiek patarimų gali duot
Gustė
2012-02-20 10:08
Su tais pažadų dalinimais yra tikra tiesa...