Vaikas neklauso! Ką daryti?

@ Shutterstock

Kartais mažius tarsi apkursta arba praranda gebėjimą suvokti tai, kas jam sakoma. Pasitaiko ir dar „ekstremalesnių“ situacijų, kuomet kiekvieną mamos ar tėčio žodį palydi atsikalbinėjimų lavina. Ar visuomet kaltas tik vaikas? O galbūt mes nemokame išdėstyti savo minčių? Kaip susikalbėti su nepaklusniu ir klausyti nenorinčiu vaiku?

Rodykite tinkamą pavyzdį

Sakoma, kad vaikų nereikia auklėti. Reikia patiems tinkamai elgtis, nes jie tiesiog kopijuoja suaugusiuosius.

Susidūrę su vaiko nepaklusnumu, visų pirma, pagalvokite, ar patys visuomet elgiatės tinkamai. Ar tikrai išklausote su jumis besikalbantį žmogų? Ar nepertraukiate jo? Ar nesistengiate kuo greičiau baigti nemalonaus pokalbio?

Elkitės pagarbiai ir būkite dėmesingi ne tik suaugusiems, bet ir savo vaikui. Parodykite jam, kad draugiška diskusija, kitos nuomonės išklausymas ir įsiklausymas, pokalbio metu sutartų pažadų vykdymas yra būtinos bendravimo dalys.

Užduotis ir prašymus formuluokite pozityviais teiginiais, o ne neiginiais

„Nebėk, nes nukrisi“, „Netriukšmauk, man skauda galvą“, „Nekrapštyk troškinio, greitai valgyk“.

„Gal galėtum bėgioti atsargiau, bijau, kad susižeisi“, „Būk geras, žaisk truputį tyliau, dėl manęs, noriu pailsėti“, „Visi sakė, kad troškinys labai skanus, paragauk dar šaukštą ir pasakyk, ar tau taip pat patinka?“

Šios užduotys ir prašymai turi panašią prasmę, tačiau jų siunčiama emocija kardinaliai skiriasi. Bendravime tiek su vaikais, tiek su suaugusiais pasieksite geresnių rezultatų, sukursite tvirtesnius santykius ir būsite dažniau išgirsti, jeigu atsikratysite neiginių ir tą pačią mintį išsakysite pozityviau. Prisiminkite, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, tad griežtą „ne, negalima, baik“ labai dažnai palydi lygiavertė „atmetimo“ reakcija.

Sutelkite vaiko dėmesį

Vaikai (ypač mažyliai) tikrai dažnai paskęsta savo mintyse, visiškai susikaupia ir atsiduoda vienam veiksmui. Tiek pozityviam, pavyzdžiui, knygos skaitymui ar kaladėlių dėliojimui, tiek ir negatyviam, pavyzdžiui, sienų terliojimui.

Nepradėkite auklėti ar skirti užduočių, kol neatkreipėte vaiko dėmesio. Savo pasaulyje esantis vaikas tikrai gali jūsų neišgirsti ar suprasti ne taip. Pakvieskite vaiką pasikalbėti, sutelkite jo dėmesį, galite pritūpti taip, kad jūsų akys būtų viename lygyje ir tik tuomet pasakykite tai, ką reikia. Drauge aptarkite jūsų žodžius, įsitikinkite, kad vaikas suprato, ką ir kodėl pasakėte, susitarkite dėl tikslių „terminų“, jeigu skyrėte užduotį (pavyzdžiui, vaikas eis praustis dabar pat ar po penkių minučių).


Būkite lankstesni

Mums atrodo, kad darome tai, ką privalome, tačiau iš tiesų turime nemažai pasirinkimų. Pavyzdžiui, taip, drabužius reikės išskalbti, tačiau bene visada galime rinktis ar tai darysime dabar, ar iš pradžių išgersime puodelį kavos.

Auklėdami vaikus labai dažnai darome klaidą ir nepaliekame jiems jokio pasirinkimo, jie jaučiasi įspeisti į kampą, ima priešintis. Pabandykite pateikti vaikams kelis veiksmų planus ar užduočių variantus, suteikite galimybę būti atsakingiems, leiskite pajausti pasididžiavimą priėmus savarankišką sprendimą.

Pavyzdžiui, jeigu kyla problemų rengiantis į darželį, pasiūlykite vaikui išsirinkti iš 2-3 atrinktų drabužių komplektų arba sutarkite, kad jūs išrinksite kelnes ir batus, o vaikas pats priderins marškinėlius ir kepurę. Jeigu vaikas labai nenori siurbti kilimo, tai galbūt jis galėtų būti atsakingas už indų plovimą bei gėlių laistymą?

Nenusileiskite

Diplomatija, diskusijos, pagarba vaikui yra būtina ir sveikintina, tačiau tai neturi virsti nuolaidžiavimu bei pataikavimu.

Kalbėdamiesi, auklėdami ar skirdami užduotį leiskite vaikui pasisakyti, išklausykite jį, būkite lankstūs, atsižvelkite ir į vaiko norus bei mintis, tačiau vis tik tarkite paskutinį žodį.

Taip pat prisiminkite, kad svarbu ne tik priimti galutinį sprendimą, bet ir jo laikytis. Prieštaraujantis vaikas gali pykti, verkti, rėkti. Paguoskite vaiką, patikinkite, kad jums jo gaila, kad suprantate, kaip jis jaučiasi, bet vis tiek nenusileiskite. Juk jeigu isterijos priepuoliu pavyko išsireikalauti nupirkti saldainių, tai gal kitą kartą pradėjus rėkti mama nupirks ir dėžę ledų ar dviratį?

Kelkite realius reikalavimus

Visi vaikai skirtingi. Vieni yra karštakošiai išdykėliai, vis įsiveliantys į nemalonias situacijas, o kiti ramūs, mieliau linkę slėptis po mamos sijonu. Vaiko temperamento nepakeisime, todėl turime jį vertinti kaip unikalią asmenybę ir auklėti į tai atsižvelgdami.

Labai dažnai tėvai, žinoma, norėdami gero, vaikams kelia milžiniškus, su jų asmenybe nesuderinamus reikalavimus, o mažyliams nepateisinus lūkesčių, nusivilia ar pyksta. Pavyzdžiui, jeigu penkerių metų pyplys, nuvestas į baseiną, visai nenori mokytis plaukti, o ima taškytis, tai tikrai neturėtų stebinti. Jis nėra profesionalus sportininkas. Jis tik vaikas, kuris galėjo paprasčiausiai pervargti ar įsiaudrinti dėl aplink tvyrančio klegesio!

Auklėdami vaiką visas išankstines nuostatas ir patirtis atidėkite į šalį. Nelyginkite vaiko su kitais, kelkite realius, vaikui priimtinus ir įveikiamus reikalavimus, supraskite, kad kartais truputis tinginystės, atsainumo, prieštaravimų yra normali gyvenimo dalis (ypač, jeigu tau penkeri ar penkiolika)!

» Rašyti komentarą