Tėvai emigrantai ir jų vaikai

Emigracija – šiais laikais itin aktuali ir tuo pačiu labai opi problema. Emigruoti į kitas šalis paskatina įvairios aplinkybės: vieni išvyksta pas užsienyje jau įsitvirtinusius artimuosius, kiti nori pasitobulinti įvairius įgūdžius ir įgyti daugiau patirties, na o trečius prispaudžia finansiniai sunkumai, taigi emigracija – vienintelis būdas išgyventi. Pastarųjų – dauguma. Ir tikrai ne maža jų dalis augina  vaikus, kuriuos, deja, ne visuomet gali pasiimti su savimi.

Tie, kuriems neteko patirti emigranto dalios, dažnai nesupranta, kaip tėvai gali palikti savo vaikus ir tiesiog išvažiuoti. Situaciją galima vertinti dvejopai: galima smerkti už neva neatsakingą elgesį, tačiau tuo pačiu galima ir pateisinti, juk vaikas paliekamas ne dėl to, kad nemylimas, o dėl to, kad naujos gyvenimo sąlygos, svetima kultūra ir galiausiai – svetima kalba vaikui sukeltų milžinišką stresą.

Ką išgyvena vaikai?

Atrodo, sprendimas palikti vaikus jiems įprastoje aplinkoje su artimais žmonėmis, pavyzdžiui, seneliais – yra visiškai racionus. Tačiau psichologai turi kitokią nuomonę. Anot jų, vaikai kur kas lengviau adaptuojasi prie naujų gyvenimo sąlygų nei suaugusieji, todėl gyvenamosios vietos pakeitimas gali sukelti gerokai mažesnį stresą nei buvimas savo gimtuose namuose, kuriuose nebėra tėvų. Juk iš esmės vaiko pasaulyje tėvai yra kertinis akmuo. Ne namų sienos, ne darželis ir mokykla ar kiemo draugai vaikui sukuria saugumo jausmą. Šeima – štai kas jo gyvenime yra svarbiausia. Tėvams išvykus, fizine prasme šeimos nelieka. Vadinasi, nelieka ir vadinamųjų savų namų. Juos tenka kurti iš naujo.

Tokia situacija – milžiniškas psichologinis smūgis. Savaime suprantama, vaikui iškyla daugybė klausimų, į kuriuos jis ne visuomet randa atsakymus. “Kodėl tėvai išvažiavo ir svarbiausia, kodėl nepasiėmė manęs su savimi? Galbūt aš padariau kažką ne taip? Gal jie manęs nebemyli ir nebenori?” Žinoma, vaiką prižiūrėti pasilikę artimieji pasistengs paaiškinti, kad jis visai nekaltas dėl tėvų išvykimo. Tačiau kaip paaiškinti vaikui, kodėl tėvai jo nepasiėmė kartu? Juk vargu ar vaiką tenkins atsakymas, kad tokiu būdu tėvai tik rūpinosi jo paties gerove.


Seneliai – patikimiausi pagalbininkai

Anot statistikos, iš Lietuvos emigravę tėvai savo vaikučių priežiūrą dažniausiai patiki seneliams. Savaime suprantama, juk įprastai seneliai yra artimiausi žmonės po tėvų. Geroji tokio sprendimo pusė – vaikas jaučiasi saugus ir mylimas, o tai – ypatingai svarbu esamoje situacijoje. Tačiau tuo pačiu iškyla ir daugybė auklėjimo sunkumų, kurie gali turėti labai didelę įtaką vaiko ateičiai. Juk visi puikiai žinome, kad seneliai įprastai būna gerokai švelnesni mažiesiems, nei tėvai. O prie to švelnumo dar pridėkime gailestį... Juk vargšas vaikas liko be tėvelių, dabar negalima jo versti ką nors daryti ar barti, jam juk ir taip labai sunku... Ir galutiniame variante žodis “kontrolė” arba “pareigos” aplamai išbraukiami iš žodyno. Žinoma, tai nėra šventa taisyklė, tačiau tenka pripažinti, kad toks variantas – gana dažnas.

Gailestį jaučia ne tik vaikus prižiūrėti liekantys seneliai. Ne ką skaudžiau viską išgyvena ir patys emigrantai tėvai, juk išvykti ir palikti vaikus buvo būtent jų sprendimas. Pasikeitusi finansinė situacija neretai paskatina nuoskaudas užglaistyti dovanomis ar pinigais, tarsi tai būtų pats tvirčiausias įrodymas, kad jie vis dar myli savo vaikus, o išvykimas išėjo į gerą visiems. Tačiau materialiniai dalykai niekuomet nepakeis dvasinio ir fizinio tėvų bei vaikų ryšio.

Kokios galimos pasekmės?

Vaikų reakcija į pasikeitusias gyvenimo aplinkybes gali būti labai skirtinga. Didžiąja dalimi tai priklauso nuo to, kaip prieš išvykdami tėvai paruošė vaiką šiems pokyčiams. Tačiau galime garantuoti, kad stresą patiria absoliučiai visi vaikai, tik tas stresas pasireiškia dvejopai:

  • Vaikai stengiasi vaidinti suaugusius, todėl nepasiduoda jokiai kontrolei, ima prasčiau mokytis, pastebimos bendravimo su aplinkiniais problemos, padidėjęs agresyvumas.
  • Vaikai jaučiasi nesaugiai, todėl ieško aplinkinių paramos, tampa draugiškesni ir labiau paklusnūs, nei buvo iki šiol. Jie visais įmanomais būdais stengiasi įtikti aplinkiniams, kad tik nesijaustų vieniši.

Bet kuris iš šių elgesio modelių rodo, kad vaikas išgyvena didelį sukrėtimą ir jam reikia pagalbos. Ne gailesčio, o būtent pagalbos bandant susidoroti su iškilusiais sunkumais. Tokiais atvejais paprasčiausi pokalbiai ne visuomet padeda, nes vienišas vaikas yra neigiamai nusiteikęs prieš visą jį supantį pasaulį.  Lietuviams, deja, kreiptis į psichologus atrodo kraštutinis žingsnis. O juk būtent šis sprendimas gali padėti užkirsti kelią rimtoms psichologinėms problemos.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
Tik kartu
2012-09-28 13:10
Gali pirma nuvaziuoti tevelis, susirasti darbeli ir tada parsivesti ten savo seima. Ir nereikia sakyti, kad visi pas gimines vaziuoja, yra kas ir be giminiu ir be draugu pagalbos issivercia O vaikui yra butina buti ir augti su teveliais, juk tik mes galime jais taip pasirupinti kaip niekas kitas. Juk mes - tevai Sutinku su Jumis merginos, su vaikuciais sunkiau emigruoti, bet toks jau gyvenimas. Uz viska reikia moketi tam tikra kaina.
rrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrr
2012-09-27 21:56
merginos beveik garantuoju ,kad emigravote pas gimines ar draugus!jei butu kitaip,kazin ar taip kategoriskai kalbetumet!
as
2012-09-27 16:14
as taip pat emigravau su vaiku,gal ir sunkiau su vaiku bet tu ji visa laika matai,rupinis,ir vaikui tikrai nera streso,negu butu paliktas su artimais,svarbiausia yra buti kartu
jojo
2012-07-10 15:58
emigravau iskart su vaiku. truputi sunkiau, nes derini darba savo laisvalaiki prie vaiko, bet vistiek geriau kartu su vaiku, nei kazkur kazkam palikti savo vaika. Niekada nepateisinu tevu, kurie palieka vaikus. Viskas yra imanoma bunant kartu, o ir tikrai vaikas adaptavosi daug greiciau ir lengviau, nei as. ir kalba ismoko net labai greitai ir gerai. Mamos, nepalikit vaiku!