Skaitytojos nuomonė: kokias pareigas turi atlikti tėvas?

Už įdomų straipsnį dėkojame Pasmama.lt skaitytojai Ingai Grudmilienei.

Daugelis moterų mano, kad žaisti su vaiku yra viena iš pagrindinių tėvo pareigų. Savaime suprantama, juk jos keičia sauskelnes, keliasi naktimis, maitina mažylį ir dar spėja apibėgti visus keturis namų kampus, taigi vyrui iš esmės paliekama pati maloniausia vaiko priežiūros dalis, o jis, matai, atsisako ir tą padaryti. Namuose triukšmas, prasideda aršios diskusijos vaiko auklėjimo tema. Tačiau ar tikrai tėvo pareiga žaisti su mažyliu? O gal į šią situaciją reikėtų pažvelgti kitu kampu?

Žaidimas su mažu vaiku daugeliui suaugusiųjų yra gana stiprus psichologinis išbandymas. Daugumai (o ypatingai vyrams) tai taip sunku, kad jie verčiau tampytų maišus su bulvėmis, nei pusę valandos be jokio tikslo stumdytų mašinėles iš vienos vietos į kitą. Iš “pareigos” tai padaroma vieną, antrą, trečią kartą, tačiau anksčiau ar vėliau toji monotonija ir nepasitenkinimas įveikia pareigos jausmą.

Su amžiumi praktiškai visi žmonės praranda tą entuziazmą, kurį jaučia vaikai. Net neabejoju, kad prie to prisideda ir šiuolaikinio gyvenimo tempai: mes taip įsijautę į savo darbus, kad neberandame laiko paprasčiausioms atsipalaidavimo akimirkoms, arba kitaip tariant – suvokiame jas gana savotiškai, pavyzdžiui atsisėsti priešais televizorių ir tiesiog nieko neveikti. Kažkokiu stebuklingu būdu bendravimas su artimaisiais, tame tarpe ir su mažais vaikais ima varginti ne mažiau nei darbas. Tik štai darbo nemesi, nes gyventi iš kažko reikia, o žaidimų su vaiku atsisakyti gali.


Pagalvokime, koks vyras gali atsipalaidavęs ir be jokios prievolės nuolatos žaisti su vaiku? Manyčiau tas, kuris pats savyje turi nemažai vaikiškumo, tas kuriam tai įdomu daryti dėl savęs, o ne tik dėl vaiko. Nemanau, kad tokių vyrų yra labai daug, o jei ir yra, dažniausiai moterys, kurdamos šeimą, asmeninėse vyro savybėse ieško tikrai ne to vaikiško polėkio, o rimtumo ir atsakomybės jausmo. Gauname būtent tokius, kokių norime, tačiau vis tiek reikalaujame kažko kito.

Man regis, kur kas svarbesnė tėvo, šeimos galvos ir atsakingo bei rimto žmogaus, pareiga – mokyti vaikus to, ko negali išmokyti mama. Jo pareiga ne žaisti ir linksminti vaiką, o kalbėtis su juo, rodyti pavyzdį ir skatinti vaiką tobulėti. Tėvas vaiko akyse turi būti ne žaidimų draugas, o žmogus, kuriuo galima pasitikėti, žmogus, į kurį galima kreiptis kai reikia patarimo, žmogus, į kurį reikia lygiuotis. Galbūt mano “gero tėvo” apibūdinimas skamba gana griežtai, tačiau iš tiesų taip nėra. Tėvas, kaip ir mama, turi vaikui rodyti šiltus jausmus ir savo meilę, tačiau mano nuomone šie dalykai niekuo nesusiję su žaidimais. Priešingai, žaidimas dažnu atveju yra tik paviršutinis dėmesys vaikui, o štai nuoširdus  bendravimas yra tikrasis noras būti šalia vaiko ir duoti jam viską, ką tik įmanoma duoti.

Bet kuris suaugęs žmogus, net ir neturintis gero išsilavinimo ar pakankamai žinių, vistiek yra protingesnis ir turintis daugiau gyvenimiškos patirties nei vaikas. Tai reiškia, kad bet kuris tėvas, nepriklausomai nuo asmeninių jo charakterio savybių, savo vaiką gali šio to išmokyti. Tik mums, moterims, nereikia daryti pagrindinės klaidos: bandyti sutapatinti savo pačių ir vyrų interesų. Jei tu nori savo vaiką vedžioti po teatrus – tai ir padaryk, tačiau nereikalauk, kad tavo vyras darytų tą patį. Kur kas geriau, jei su tėvu vaikas laiką leis kitaip, nei su tavimi, pavyzdžiui eis į sporto varžybas ar kartu plauks pažvejoti. Šioje vietoje dar kartą norėčiau priminti bendravimo svarbą. Dažnai mes, moterys, pačios padarome didžiulę klaidą: taip stengiamės pasirūpinti savo mažyliais, kad nepaliekame tėveliams galimybių daugiau laiko praleisti su vaikais. O tas galimybes reikia suteikti jau nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. Labai gaila, tačiau dažnoje šeimoje pirmieji žingsniai būna neteisingi, todėl vėliau tenka kentėti skaudžias pasekmes. Kol kūdikėlis dar nėra savarankiškas, aplink jį šokinėja mama, juk anot mūsų pačių, niekas geriau vaiku nepasirūpins. O štai vyrai sėdi ir laukia, kol mažylis paaugs ir bent jau išmoks kalbėti, štai tuomet išmuš ir jų bendravimo valanda. Deja, su ką tik pradėjusiu kalbėti vaikučiu iš esmės nėra apie ką kalbėtis, taigi tenka palaukti dar šiek tiek. O štai kai tas vaikas paauga ir sugeba logiškai mąstyti ir dėstyti savo mintis, per laukimo periodą neužmegztas glaudus tėvo ir vaiko ryšys pastato bendravimo barjerą, kurį įveikti pavyksta tikrai ne kiekvienam. Taigi rezultatas labai aiškus: tėvas ir vaikas gyvena šalia, tačiau ne kartu. Tokiu atveju atlikti tą pagrindinę pareigą – mokyti vaiką ir rodyti jam pavyzdį, tampa labai sunkia užduotimi.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
Valery
2011-11-24 20:22
Manau, kad naudinga. Tai mano nuomonė, ir niekas jos nepakeis. Bet sutikti su ja nebūtina.
Šarūnė
2011-11-24 20:09
Valery, gal ne taip klausimą suformulavau. Ar yra nauda versti vyrą žaisti su vaiku per prievartą, jei dėl vaiko jis daro kitus, jam priimtinesnius darbus, pavyzdžiui moko vaiką skaityti ar rašyti ir t.t. Ar tikrai tai taip svarbu?
Valery
2011-11-24 20:06
Šarūne, žinoma, kad yra. Gal ne tokia didelė, kaip žaidžiant iš noro, bet vis tiek.
Šarūnė
2011-11-24 19:58
Valery, o jeigu žaidžia tik iš reikalo, nes žmona bumba? Ar tuomet yra iš to kokia nors nauda?
Gilė
2011-11-24 19:41
Kur galima siųsti straipsnius?