Pagyros - vaistai ir narkotikas

Pagyros patinka visiems. Jos tam tikra prasme panašios į narkotikus – jų norisi vėl ir vėl. Jeigu savo vaikutį nuolat girdavai, o paskutiniu metu skiri jam ne taip daug dėmesio, kaip anksčiau, jis greičiausiai jaučiasi atskirtas ir labai kenčia. Nors daugeliui atrodo, kad mažieji depresija neserga, iš tiesų kartais nutinka ir taip, kad nebegiriamas vaikutis net nebenori gyventi.

Visos iš mūsų vaikystėje ko nors bijojome. Tai normalu. Kai kurie vaikučiai labai vengia savo tolimų giminaičių. Įsivaizduok, kad dabar esi visai mažytė (įlįsk į savo vaikučio kailį), o pas tave atvažiuoja mažai pažįstama teta, atveža daug namie keptų pyragaičių, dovanėlių ir įvairių niekučių. Dovanos, žinoma, gerai, bet ji pati tau varytų nepaaiškinamą siaubą – pasisodintų ant kelių, imtų žnaibyti rankytes, žandukus ir girtų: „Vajei, kokia didelė užaugai! O koks pilvukas! Mamytė turbūt labai gerai maitina? Su šiais drabužėliais atrodai kaip mano berniukas! Dainuoji? Tikriausiai būsi garsi dainininkė! Na pabūk dar, aukseli tu mano...“

Tikrai ne visiems vaikučiams patinka tokios pagyros ir perdėtas dėmesys. Mokėti subtiliai pagirti – tai menas, kurio reikia ilgai ir sunkiai mokytis.

Kaip nereikėtų girti

Jau minėjome, kad pagyros panašios į narkotikus. Užsiminėme ir apie tai, kad mažiesiems jų kartais ima trūkti, o tada prasideda depresija ir kitos problemos. Taip gali nutikti ir tavo mažyliui, jeigu:

  • Susilaukei antro vaikučio, ir skiri jam visą savo dėmesį. Vyresnėlis greitai pajunta, kad šeimoje daug kas pasikeitė, ir tai jį slegia;
  • Jis nebe pirmūnas;
  • Jeigu tu staiga nusprendei, kad gana „cackintis“, atėjo laikas auklėti.

Vaikutis gali tuoj pat pamiršti, kad jį pagyrei, tačiau pats faktas turi daug didesnę reikšmę, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: narkotikai ima veikti. Tai reiškia, kad vaikutis ieškos tokių situacijų, kur jis galės pasireikšti ir tikėtis įvertinimo; jis ims taikytis, atsižvelgdamas į aplinkinių nuomonę ir vertinimą, gal net ims pataikauti; gali išsivystyti ir nelabai gerų bruožų (flirtas, nenuoširdumas, polinkis meluoti).

„Koks gražus tavo kaspinėlis!“ „Puiki suknelė!“ – tokios pagyros gali būti ir visiškai nekaltutės, o gali ir pastūmėti į tuštybę, norą bet kokia kaina visus sužavėti.

„Nuostabu, koks protinguolis! Turi išskirtinių gabumų! Na, perskaityk dar eilutę...“ Jeigu nuolat šlovinsi jo piešinius, eilėraštukus arba bandymą groti muzikos instrumentu, jis gali užsimanyti tapti dailininku, rašytoju arba muzikantu vien dėl to, kad gyrei jį už šią veiklą labiau nei už bet kurią kitą. Kitaip tariant, tikėtina, kad tokiu būdu atimsi iš jo galimybę sąmoningai pasirinkti savo kelią. O tu juk to nenorėtum, tiesa?


Vaikams kenkia ir besaikės pagyros kitų akivaizdoje... Taip kurstomas brolių ir seserų pavydas, nesantaika tarp draugų. Tai nereiškia, kad mažylio girti nereikia, tačiau, kaip sakoma, „kas per daug, tas nesveika“, todėl nereikia perlenkti lazdos.

Girti reikia ne visada

Negirk vaikučio už tai, ką jis pasiekė ne savo jėgomis. Nederėtų šlovinti vaikučio išvaizdos, jėgos, švelnumo, judrumo, intelekto, proto, talento (kitaip tariant, visų įgimtų savybių), žaisliukų, daiktų, radinių, laimėjimų loterijoje ir pan. Nereikia girti ir už drąsą – pagirti turėtum tik už įveiktą vaikučio baimę (pavyzdžiui, kad jis pradėjo miegoti vienas).

Dėmesio: kiekviena taisyklė turi išimčių, tad aklai laikytis šios nereikia. Juk  geras tėvelis ir šauni mamytė – ne vaiko nuopelnas, ir turbūt ne jų pačių, tačiau jie gali girti ir vaikutį, ir vienas kitą, ir būdami vieni, ir draugų kompanijoje.

Jeigu abejoji, girti ar ne – girk. Tačiau ne daugiau kaip du kartus už tą patį, ir ne iš gailesčio ar noro įsiteikti. Norint patraukti vaikutį savo pusėn ir pelnyti jo simpatiją, užtenka šypsenos, gerumo ir parodyto susidomėjimo.

Neretas reiškinys, kad mažylis giriamas tik tam, kad būtų galima laimėti jo tėvų palankumą (nesvarbu, ar tai būtų nauja auklė, ar kolegė, ar kaimynė). Taip daryti irgi nereikėtų.

Baigiant belieka pridurti, kad pagyros vis dėlto reikalingos ir naudingos. Tai – tikrų tikriausi vitaminai tiek suaugusiojo, tiek mažylio sielai.

Ką ir kada reikėtų girti? Ogi kiekvieną, pradedant nuo ankstyvos kūdikystės ir atsižvelgiant į situaciją. Griežtų ribų nėra ir negali būti – juk kiekvienas iš mūsų yra individualus, vienintelis ir nepakartojamas.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
Gabrielė
2011-12-13 18:42
Komentarai privertė nusišypsoti Taip ir toliau!
Gilė
2011-12-13 17:44
Lidija, tikrai kurioziška situacija bet net ir suaugusiesiems nepatinka, kai juos kas paglosto "rieš plauką"
Lidija
2011-12-13 16:31
Kartą stebėjau kuriozišką situaciją: buvau svečiuose ir draugės mažoji apsivilko gerokai susidėvėjusią suknytę ir atėjo pasirodyti tetoms. Visos žinoma pradėjome girti, kad suknytė labai graži ir jai labai tinka. Na kaip nepagirsi, jei vaikas to taip norėjo. Tik štai paskui draugė skundėsi, kad mažylė su kitais drabužiais atsisako į darželį eiti, nes "tetos sakė, kad šita suknytė labai graži". Taip kad tikrai su pagyrom kartais reikia labai atsargiai
Karinai
2011-12-13 16:24
O jus nebandete su mociute kalbetis? Manau tai vienintelis budas galintis isspresti situacija
Karina
2011-12-13 14:17
Pas mus pagrindinė problema - močiutė. Jau jai tai anūkėliai yra tikri angelai. O mes su vyru nevengiame griežtesnio žodžio pasakyti, kai tikrai reikia ir pataisyti, kai kažką ne taip daro. Tai vaikai nuolatos skundžiasi, kad su močiute jiems kur kas geriau