„Nekaltas“ tėvų melas (II dalis, pabaiga)

Niekam nėra paslaptis, kad vaikų ir suaugusiųjų psichika skiriasi, tačiau tai dar nereiškia, kad mažieji šeimos nariai yra kvailesni. Kartais nutinka ir taip, kad jie protingesni už du suaugusiuosius kartu paėmus – skirtumas tik tas, kad vaikai dar nepatyrę, todėl juos būna nesudėtinga apgauti. Tėvai tuo dažnai naudojasi, tačiau melas anksčiau ar vėliau išaiškėja, o pasekmės būna labai nemalonios.

Iš kur aš atsiradau?

Kol vaikas dar labai mažas, mamos nesuka sau galvos, kaip reikės atsakyti į šį opų ir sudėtingą klausimą. Jeigu moteris šiuolaikiška, o jos mažylis žaidžia tik su naujausiais ir sudėtingiausiais lavinamaisiais žaislais, kažin ar ji pradės ką nors aiškinti apie gandrus, kopūstus ir specialias parduotuves, kur perkami vaikai. Ji nesakys, kad vaikas dar „per mažas“, negėdins jo, tačiau išsisukti vis tiek nesugebės.

Klausimas „Iš kur atsiranda vaikai?“ gimsta anksčiau už „O kaip jie ten patenka?“. Ir nors gyvename XXI amžiuje, tėvelius tai išmuša iš pusiausvyros. Net jeigu į pirmą klausimą pagudraudama kaip nors atsakysi, į antrąjį – niekaip.

Yra mamų, iš kurių tiesos nė už ką neišpeši – jos suoks apie parduotuves ir panašiai, pasiūlys įvairiausių hipotezų, neturinčių nieko bendra su realybe. Klaidinga manyti, kad tokiu atveju bus galima išsisukti pasakojant apie bitutes, kuokelius ir piesteles. Jeigu nesi biologė, tai tik dar labiau supainios vaiką. Jau vien augalų dalių pavadinimai skambės keistai. Jeigu gi tu laukiesi antrojo mažylio, „apšviesti“ vaiką noras būtinai kils, tačiau pasakoti apie kengūrą neverta – atžala patikės, kad žmonės yra sterbliniai gyvūnai, ir vieną dieną pareikalaus, kad rėkiantį broliuką arba sesutę įkištum atgal. Daug geriau, jeigu vyresnėliui tiesiog duosi pasiklausyti, kaip juda vaikutis, ir truputėlį papasakosi apie jo vystymąsi įsčiose.

Pirmas pokalbis „apie tai“ tavęs niekam neįpareigoja. Kažin ar ši tema rūpės tavo atžalėlei iki 3–4 metukų, o sulaukus tokio amžiaus visiškai užtenka klasikinio „iš mamos pilvuko“. Kad pasiruoštum „paskaitai“ geriau, gali padaryti pertraukėlę.

Svarbu vaikui duoti tik tiek informacijos, kiek jis gali tuo metu jos įsisavinti, ir pateikti ją suprantama kalba, o ne medicininiais terminais. Net jeigu esi labai religinga, nereikėtų ketverių metukų atžalai kartoti, kad vaikus „duoda Dievas“ (jūs tiesiog nesusikalbėsite). Paaiškinimai turi būti teisingi – tada vėliau įgytos žinios neprieštaraus ankstesnėms. Jeigu po pokalbio klausimai kuriam laikui išnyksta, vadinasi, su užduotimi susidorojai. Na, o jeigu vaikas niekaip nenutyla, vadinasi, tu jo neįvertinai – jis jau „suvirškino“, ką jam sakei, ir nori naujų žinių.


Iš kur ir į kur

Anksčiau ar vėliau vaikas susiduria su mirtimi, pamato, kad viskas turi pabaigą. Ir veltui mama ramina: „Tu niekada nemirsi, gyvensi amžinai“.

Psichologai seniai nesutaria, su kokio amžiaus vaikais galima pradėti kalbėti šia tema. Tyrimai rodo, kad klausimas „iš kur“ mūsų atžalas dominau daug mažiau, negu „į kur“. Trejų metukų pyplys jau visai rimtai klausia, kada miršta žmonės, kas su jais vyksta po mirties, ar mirs ir mama, jis pats.

Kad susidūrimas su realybe nebūtų skaudus, reikėtų iš anksto pasirūpinti „skiepais“. Atsižvelgdama į mažylio amžių, sakyk tiesą po truputį. Tai, ką galima sakyti vieno ar kito amžiaus vaikams, o ko – ne, yra labai slidus ir individualus klausimas. Bet kuriuo atveju turime suprasti, kodėl renkamės būtent šį variantą. Neretai išsisukinėjama net ne dėl to, kad linkima vaikui tik gero, o dėl to, kad vengiama nemalonaus pokalbio.

Vaiką labiau liūdina ir gąsdina nežinia, o ne tai, kad atsakymas pasirodys per baisus. Vengimas kalbėti vertinamas ne kaip pagalba ir palaikymas, o kaip ignoravimas ar netgi tavo pačios silpnbė. Vaikas prikurs tai, ko nežinos, o tai gali pasirodyti dar baisiau už realybę. Negavęs atsakymo, jis neabejotinai ieškos to kitur. O ką ras – niekas nežino.

Jeigu esi ateistė, gali pasakyti, kad miręs žmogus tarytum miega. Tokiu atveju nepasakojama apie gyvenimą po mirties, tačiau paaiškinama, kad mirusiuosius reikia prisiminti, nes jie gyvena mūsų atsiminimuose ir mintyse.

Jeigu gi esi tikinti – į šią problemą greičiausiai žiūrėsi jau kitaip. Tau gali kilti noras pasitelkti sąvokas „rojus“, „pragaras“, „reinkarnacija“, tačiau atmink, kad vaikas klausia būtent apie gyvenimą šioje žemėje, o jis, kad ir kaip bepasuksi, vis tiek anksčiau ar vėliau pasibaigia.

Bendraujant su vaiku, noras truputį „pasukčiauti“ ir pameluoti yra suprantamas, tačiau reikia atminti, kad iš tikrųjų taip apgaudinėjame patys save. Gal dvejų metulkų mažylis ir nesugebės atskirti pelų nuo grūdų – jis „praris“ viską, ką jam paduosi. Sulaukęs trejų jis bus atsargesnis ir pastabesnis – tokie mažyliai pajunta, kad kažkas ne taip, kad imi nervintis kalbėdama apie tam tikrus dalykus. Na, o jeigu meluojama dažnai, nukenčia jų savisaugosa instinktas. Penkerių vaikutis save apgaudinėja jau kaip tikras meistras – jis „tiki“ akivaizdžiu melu, o ir pats nelabai supranta, kada sako tiesą. Jis dar nežino, kad beveik nebepasitiki nei savimi, nei mama. Išeina, kad už melą ir laikiną patogumą ateityje tenka brangiai mokėti (kas liūdniausia, ne tik tau, bet ir tavo atžalai).

» Rašyti komentarą
» Komentarai
Vaida
2012-08-22 21:00
Pati vaikystėj atsidūriau tokioje pačioje situacijoje. Nereikia manyti, kad vaikai - visiški idiotai ir nieko nesupranta
Dalia
2012-08-22 12:46
o tai kaip paaiškint vaikui, kad tėtis "mirė" Kai jis mato, kaip užkasamas žmogus - patikėkit, tai didelis stresas