„Nekaltas“ tėvų melas (I dalis)

Niekam nėra paslaptis, kad vaikų ir suaugusiųjų psichika skiriasi, tačiau tai dar nereiškia, kad mažieji šeimos nariai yra kvailesni. Kartais nutinka ir taip, kad jie protingesni už du suaugusiuosius kartu paėmus – skirtumas tik tas, kad vaikai dar nepatyrę, todėl juos būna nesudėtinga apgauti. Tėvai tuo dažnai naudojasi, tačiau melas anksčiau ar vėliau išaiškėja, o pasekmės būna labai nemalonios.

Melas kaip galimybė išvengti konflikto

Kartais taip sudėtinga susišnekėti su vaiku... Dėl kokių nors priežasčių nusileisti tėvai negali, tačiau matyti atžalos ašaras taip pat nėra malonu. Neretai suaugusieji pameluoja, nenorėdami duoti to, ko trokšta mažylis. Žinoma, kiekviena šeima eidama į parduotuvę vadovaujasi savomis taisyklėmis ir filosofija, tačiau, pavyzdžiui, vis tiek meluojam, kad „nėra pinigų“. O juk problema net ne finansai – tiesiog žinome, kad visko nupirkti neįmanoma.

Dėmesio nukreipimas

Mažų vaikų dėmesys būna labai nepastovus, o norai keičiasi dar greičiau. Net jeigu mažylis jau moka šiek tiek kalbėti, tėvai visada gali jį pergudrauti ir nukreipti dėmesį kitur. Vis dėlto pastebėtina, kad kai vaikutis sulaukia 2–2,5 metų, toks elgesys sulaukia audringos reakcijos, yra vertinamas kaip ignoravimas ir nepagarba jo asmenybei. Ir visai nesvarbu, ar tu sakysi „Oi koks skanus pyragas namuose laukia!“, ar „Žiūrėk, tas dėde panašus į klouną“ – tu tik pademonstruoji, kad vaikui nepavyko perteikti to, ką jis norėjo. Jis jaučia, kad jį atstumi, nuveji kaip musę. Kai kurie tėvai iš susidariusios situacijos sukasi ne tik nukreipdami dėmesį, bet ir moralizuodami: „Nori tokios voverytėS? O ji tikrai miela... Labai panaši į kiškutį, kurį tu užkišai už sofos ir pusę metų nežaidei“. Manipuliavimas kaltės jausmu negarbingas, be to, vaikas nustoja pasitikėti tėvais.

Groteskiški gąsdinimai

Šį metodą dažniausiai naudoja seneliai. Tikriausiai ir pati ne kartą girdėjai: „Jeigu nupirksim šį žaisliuką, tu iš bado mirsi“, „Nešūkauk – dantys išbyrės“, „Neišdykauk – tėčiui galvą kastuvėliu prakirsi“, „Čiulptuko nebėra – vilkai suėdė“, „Netrankyk sienos – užkris tau ant nosies“, „Blogai elgsiesi – atiduosiu čigonei“ ir panašiai.

Iki tam tikro amžiaus šis metodas išties būna efektyvus: nors jis ir palieka neaiškų apgaulės jausmą, tačiau sutrikdo taip, kad maždaug 10 minučių būna tylu ir ramu, mažasis padauža neturi noro išdykauti. Pagrindinis trūkumas – tokie pareiškimai nemoko vaiko adaptuotis ar elgtis sąmoningiau. Jie viso labo kritiniu momentu pasitarnauja kaip žodinis „pliaukštelėjimas“ per sėdimąją.


Nuvertinimas

Daugelis tėvų į vaiko „noriu“ reaguoja taip: „O kam tau šis niekam tikęs daiktas? Jis visai negražus, tu turi daug geresnį ir gražesnį“. Blogai tai, kad iš tiesų taip nuvertinamas net ne žaisliukas, o vaiko jausmai. Jam atrodo, kad daiktas nuostabus, o tu demonstratyviai rodai, kad tai netiesa, ir vaikas susipainioja.

Atviras melas

Pavyzdys: „Lėlytė gyvena parduotuvėje. Ją galima lankyti, tačiau neštis namo – ne“. Tu sukuri iliuziją, kuri vieną dieną subyrės į šipuliukus: vaikas pamatys, kad kas nors tokią lėlę jau turi, arba supras, kur iš tikrųjų šuo pakastas. O rezultatas bus tas pats – mažylis nustos tavimi pasitikėti.

Visas šias situacijas galima pakometuoti taip: vaikas turi teisę į savo asmeninį pasirinkimą, net jeigu jis pagrįstas vien tik emocijomis. Jeigu iš tiesų neturi galimybių nupirkti trokštamo žaislo, pasistenk kaip galima labiau emocionaliai susitapatinti su atžala ir sąžiningai paaiškinti, kodėl nepirksi. Neignoruok mažylio ir jo jausmų, gerbk juos – juk rimtai vertindama vaiko troškimus tu mokai mažylį priimti neigiamą atsakymą ir pasiaiškinimus. Jeigu gi vaikas sugebėjo tave perkalbėti, tau neliks nieko kito, tik patenkinti jo norą.

Šeimyninės problemos

Žinoma, vaikas turėtų augti laimingoje ir darnioje šeimoje, tačiau nutinka visko – tu pykstiesi su vyru arba jo mama, vaiko akivaizdoje seneliai neigiamai atsiliepia apie tėtį ir panašiai. Krizių pasitaiko kiekvienoje šeimoje, kaip ir paslapčių ar „nuotrynų“, kurias užmynus būna labai skaudu. Svarbu, kokioje šviesoje susidariusią situaciją pamatys vaikas. Netinka nei visiškas jo „izoliavimas“ nuo problemos, nei detalus visų smulkmenų aiškinimas. Pirmuoju atveju iškreipiamas realybės pojūtis (o susidūrimas su tikrove būna labai skaudus), antruoju – vaikui išslysta žemė iš po kojų, nes tu laikai jį visiškai sau lygiu, nori, kad jis tave palaikytų, gintų ir ramintų (o juk turėtų būti atvirkščiai).

Jeigu tu su vyru nešneki jau 3 dienas, suversti negatyvios atmosferos amuose galvos skausmui nereikia. Priešingu atveju mažylis padarys išvadą, kad prisidengdami migrena suaugusieji gali dienų dienas vienas kitą ignoruoti. Jeigu vyro mama tau įsiėdė iki gyvo kaulo ir tu niekaip nerandi su ja bendros kalbos, protingiau bus paaiškinti savo atžalai, kad močiutė – tai puikus žmogus, tačiau jūs per daug skirtingos, kad galėtumėte viena kitą suprasti, todėl abiems bus geriau, jeigu matysitės rečiau. Jokio kriminalo čia nėra – vaikui dar ne kartą teks matyti, kaip pykstasi suaugusieji, ir kad kai kurie iš jų yra išties visiškai nesuderinami. Daug blogiau, kai tėvai veidmainiauja ir meluoja savo vaikams.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
Egle
2012-09-26 17:25
Sutinku su strapsniu, bet man noretusi ne tik problemu isvardinimo, bet daugiau sprendimo budu.
Raimonda
2012-08-23 11:09
paskaičiau abi dalis, privertė susimąstyt
Joana
2012-08-23 08:11
meluoti visada patogiau, bet naudos... Na, nepykit, bet nėra
Erika
2012-08-21 14:00
aš manau, kad be melo vkai kuriais atvejais vis dėlto negalima išsiversti