Mokomės šliaužioti (I dalis)

Mamos atidžiai seka savo vaikučio vystymąsi ir labai jaudinasi, jeigu mažylis vėliau nei kiti išmoksta laikyti galvytę, atsisėsti ir atsistoti. Ypač jos žavisi ir didžiuojasi savo atžala, jeigu ji „peršoko“ kurį nors etapą – pavyzdžiui, dar nepradėjusi šliaužioti išmoksta vaikščioti. Tačiau ar tai iš tiesų yra gerai?

Ropojimas padeda ištempti riešų ir rankų raiščius, o tai būtina mažylių smulkiosios motorikos vystymuisi.

Paprastai šliaužioti išmokstama apie 6–7 gyvenimo mėnesį, kartais ir vėliau. Tačiau kartais net nesuspėja išmėginti tokio judėjimo būdo, nes tėveliai įsodina vaikučius į vaikštynes, manydami, kad vieną etapą galima ir praleisti.

Kai kas įsivaizduoja, kad taip geriau vaikučio fiziniam ir intelektiniam vystymuisi, o kai kurioms mamytėms tiesiog nėra nei laiko, nei noro kasdien plauti grindis.

Tokiu atveju dar šliaužioti neišmokęs vaikutis pradeda vaikščioti. Beje, dėl tokios „pažangos“ kaltinti reikia ne tik vaikštynes. Devintojo dešimtmečio viduryje viso pasaulio mokslininkai ėmė primygtinai rekomenduoti guldyti vaikučius miegoti ant nugaros, kad sumažėtų staigios kūdikių mirties sindromo tikimybė. Taip, tai padėjo – mažylių mirtingumas sumažėjo net 50 %. Tačiau buvo ir kitokių pasekmių: kadangi mamos ėmė paniškai bijoti, kad kas nenutiktų jų brangenybei, jos nustojo guldyti vaikučius ant pilvo ne tik miego metu, bet ir tada, kai jie būdavo budrūs. O kaip gi lavinti reikiamu raumenis, jeigu visą laiką tenka gulėti ant čiužinuko? O kai staiga prisimenama, kad dėl nekintančios padėties galvutė gali tapti plokščia, kai pabandoma vaikutį apversti, šis tuoj pat pradeda verkti, nes nėra prie to pratęs. Mamai nelieka nieko kita, kaip vėl paguldyti ant nugaros.

Ar yra skirtumas?

Nė vienas sveiko proto tėvelis nevers mažylio gulėti ant pilvo, jeigu atžala priešinasi ir verkia. Tačiau pratinti jį prie to vis dėlto reikia, nes šliaužiojimas – labai svarbi po smegenų žieve esančių struktūrų vystymosi dalis. Minimali smegenų disfunkcija, kuri nustatoma daugeliui vaikų po sunkaus gimdymo ir jo metu patirtų traumų, iš dalies kompensuojasi būtent šliaužimo periodu (be to, tokia veikla padeda stiprinti raumenų ir kaulų sistemą, lavina rankutes, plaštakas, alkūnes ir pečius).

Tie vaikučiai, kurie šliaužiojo bent porą mėnesių, yra fiziškai stipresni nei šį etapą praleidę bendraamžiai. Taip pat geriau išlavinta ir jų smulkioji motorika, nes šliaužiojant tenka įtempti rankutes, valdyti plaštakas, ištiesti pirštelius... Tokie mažyliai išmoksta greičiau laikyti šaukštą ir pieštuką, piešti, rašyti...


Ne ką mažiau svarbu ir tai, kad šliaužiojimas gerina koordinaciją. Mūsų smegenis sudaro du pusrutuliai: dešinysis atsakingas už kairės kūno pusės valdymą, kairysis – už dešinės. Kai vaikutis ropoja, aktyviai dirba abu. Kitaip tariant, vaikutis ima geriau valdyti savo kūną ir orientuotis patalpoje.

Deja, nutinka ir taip, kad protingas, išsivystęs vaikutis netikėtai pradeda rodyti visai ne tuos rezultatus, kokių iš jo tikimasi: jam, pavyzdžiui, ima blogai sektis gramatika, jis daro labai daug klaidų (tačiau mokytis jis vis tiek nori, tiesiog jam neišeina). Jeigu atsiranda kokių nors mokymosi problemų, reikėtų būtinai pasikonsultuoti su neurologu – jis greičiausiai skirs specialių užsiėmimų (fizinių ir protinių pratimų, kurie padės lavinti kai kurias atskiras smegenų dalis). Tokie kursai rengiami daugelyje specializuotų centrų. Labai svarbu tėvelių nusiteikimas – jie turi tikėti savo vaiku, drąsinti jį ir jam padėti. Tik taip pavyks įveikti visus sunkumus.

Tiriame aplinką

Jau nuo pirmųjų mėnesių reikėtų kaip galima dažniau guldyti vaikutį ant pilvo. Iš pradžių – po 5–10 minučių (po kelis kartus per dieną), vėliau tą laiką po truputį ilginti. Pamėgink atsisėsti ant lovos ir paguldyti vaikutį sau ant kelėnų, arba ant stalo prieš keisdama sauskelnes. Mažylis mokysis laikyti galvytę, po to – remtis rankutėmis ir pasikelti, ir kaskart jausis vis labiau užtikrintas. Gali paguldyti mažąjį ant savo krūtinės – taip jis galės dairytis aplinkui nepakeldamas aukštai galvos. Kitas variantas: padėk po krūtine voleliu susuktą rankšluostį, o šalia – ryškius žaisliukus, kurių jis sieks. Jeigu vaikutis jau gali nesunkiai juos pasiekti, padidink distanciją. Nepersistenk, kad mažylis nepradėtų verkti – juk pirmieji bandymai šliaužti toli gražu ne visada būna sėkmingi.

Kai vaikučiui sueina 5–6 mėnesiai, patartina patiesti ant grindų didelį kilimą ar užtiesalą, kad mažylis galėtų pradėti tyrinėti aplinką. Gamini vakarienę? Leisk mažyliui apžiūrėti puodus ir keptuves.

Jeigu vaikutis mėgsta ropoti, jo vystymuisi tai yra labai gerai. Galima išmėginti daugybę naudingų pratimų. Pavyzdžiui, mama arba tėtis paima mažylį už pažastų ir po truputį nuleidžia ant žemės taip, kad vaikutis imtų remtis į ją rankomis. Kai tik jis atsistoja keturiomis, reikia atsargiai prilaikyti po krūtine. Gali lengvai pasupti jį pirmyn ir atgal.

Kitas pratimas atliekamas ant didelio kamuolio: paguldyk mažylį ant jo ir truputį pasupk, kad kartais vaikutis atsiremtų kojytėmis į grindis.

Greitai perprasti šliaužiojimo subtilybes padeda ir nesudėtinga gimnastika: iš pradžių sulenk ir ištiesk po vieną kojytę, o po to – abi kartu. Kai vaikutis, gulėdamas ant pilvo, jau moka gerai laikyti galvą, galima paimti jį už pėdučių ir energingai sulenkti kojas 3–4 kartus (arba tiesiog pakutenti).

Straipsnio tęsinį skaitykite čia.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
Rūta
2012-02-06 18:33
Gal skrandukas neužsidaro? Taip sakant, gastroezofaginiai refliuksai?
Vilija
2012-02-06 18:04
Manasis paguldytas ant pilvuko tiesiog apsivemia