Mažieji vagiliai (II dalis)

Kai tėveliai sužino, kad jų mažylis kažką pavogė, įprastai jie patiria šoką ir iš karto ima viską neigti: “Negali būti... mūsų vaikas niekada šitaip nepasielgtų”. Ir visiškai nesvarbu, kas buvo pavogta, nes keliolika iš kišenės ištrauktų centų sukelia tokį patį šurmulį, kaip ir gerokai brangesnis grobis. Ką daryti ir svarbiausia – kaip teisingai reaguoti, kad panašios situacijos nepasikartotų ateityje?

Situacija: mamos angelėlis ir nevaldomas siaubūnas

Sauliui dešimt metų. Jo šeimoje auga dar dvi sesutės: viena vyresnė, o kita jaunesnė už jį patį. Amžiaus skirtumas tarp vaikų – dveji su puse metų. Sauliuko mama dirba muzikos mokytoja, o tėvelis – menininkas. Berniūkštis visai nesuvaldomas: jam nuolatos prasiveržia agresija, o žodis “negalima” - tai tik priežastis įdėti dar daugiau pastangų, kad gautų tai, ko nori.

Kai Sauliui buvo keturi metukai, jis vos neužmušė savo mažosios sesers (išstūmė ją pro langą), ir kažkodėl tėvai, siaubingai išgąsdinti šio įvykio, ėmė su sūnumi bendrauti kaip su neurotiku, kurio negalima liūdinti. “Sauliuk, prašau, liaukis” - tokie  švelnūs ir nedrąsūs drausminimo žodžiai sklinda iš mamos lūpų, kai sūnus be jokios priežasties ima spardyti ją kojomis. Kai jis absoliučiai prarado kontrolę ir bandė padegti duris, tėvai neleido žiūrėti televizoriaus tris dienas. Labiausiai nukenčia seserys, kurios yra priverstos kentėti ir emocinį, ir fizinį brolio smurtą. Adekvačiai atsakyti jos negali: viena dar per maža, o kita žino, kad ji tiesiog liks dėl visko kalta.

Klausimas tik vienas: ar tėvų elgesys buvo teisingas? Gal reikėjo griežtesnės tvarkos namuose, nes jų nuolaidžiavimas vaikui daro gerokai daugiau žalos, nei atneša naudos? Tačiau mama įsitikinusi, kad gerumu ir švelnumu sugebės pakeisti vaiko elgesį greičiau, nei drausminėmis priemonėmis. “Jis jautrus ir pažeidžiamas vaikas” - pasakoja tėtis apie sūnų, kuris ima laužyti viską, kas pasitaiko po ranka, jei tik kažkas uždraudžiama. Akivaizdu, kad šiuo atveju problema yra kur kas rimtesnė, nei įprastas vaiko nepaklusnumas.


Kai Sauliui ko nors reikia, jis tiesiog eina ir pasiima. Kartą tėvai bandė atsisakyti nupirkti brangų žaidimą. Jis apvertė visus namus aukštyn kojomis ir sugaišo visą dieną, bet vis dėl to rado paslėptus tėvų pinigus, nuėjo į parduotuvę ir nusipirko norėtą žaidimą. Pinigėlių liko, todėl Saulius kaip reikiant pasilinksmino: kavinė, žaidimų automatai, kino teatras... Ir tėvai jo tikrai neišpėrė bei žaidimo į parduotuvę negrąžino... Mama nusprendė, kad bus kur kas protingiau tiesiog pasikalbėti apie tai, kaip negražu yra vogti. Pokalbis – gerai, bet kas bus toliau? Juk berniukas auga, darosi stipresnis, taigi ir galimybių turi daugiau. Netrukus jau ir tėtis nesugebės su juo susitvarkyti.

Šiuo atveju vagiliavimas pasireiškė kaip tėvų valdžios ir šeimyninės hierarchijos nebuvimo pasekmė. Tėvai neįvykdė pagrindinės savo funkcijos: neišugdė sūnui moralinių principų ir neužtikrino visiems vaikams saugios aplinkos, būtinos augimui ir vystymuisi. Iš esmės savo problemas tėvai leido spręsti patiems vaikams. Problema tame, kad namuose Saulius galėjo jaustis viršesnis už visus. Pabandytų jis šitaip pasielgti su kitais vaikais ar suaugusiais žmonėmis... Jam būtų greit paaiškinta, kokios turi būti elgesio taisyklės. Bet kol kas mama tesugeba įvairiais būdais ginti ir teisinti sūnų: “Jūs paprasčiausiai nesuprantate... Jei su juo gražiai elgiamės, jis būna nuostabus vaikas. Tiesiog angelas”.

Jei vyresnis nei 10 metų vaikas iš tėvų vagia pinigus – tai jau ne šiaip blogas elgesys, o problema, kurią reikia spręsti nedelsiant. Kokios galimos vagiliavimo priežastys?

  • Mokykloje ar kieme vaikas papuolė į bėdą ir jam reikalingi pinigai, kad išsikapstytų. Situacijų gali būti pačių įvairiausių: jį šantažuoja, jis pralošė žaisdamas kortomis ir t.t. Jei tau atrodo, kad jis nuolatos kažkuo susirūpinęs, išsigandęs, nenori valgyti ir kalbėtis, beveik neišeina iš namų, išsigąsta, kai suskamba telefonas ar durų skambutis – tai gali reikšti, kad tavo vaikas pateko į bėdą.
  • Retai, tačiau vis dėl to pasitaiko, kad vagiliavimas prasideda dėl mergaičių. Jauni berniukai gėdijasi kalbėti apie savo jausmus, todėl nedrįsta tėvams pasakyti, kad susirado draugę. O juk nusivesti į kiną tai norisi... Tik štai kasdienių pinigėlių tokioms pramogoms neužtenka. Paslapčia pasiimti visuomet atrodo lengvesnis variantas, nei kalbėtis apie asmeninius santykius su tėvais. Pastebėti, kad kažkas pasikeitė, gali iš savo vaiko elgesio: jis labiau susirūpina savo švara ir išvaizda, nepaleidžia telefono iš ragelio, tampa mažiau kaprizingas (juk dabar jam visai ne tas galvoje). Lygiai tas pats gali nutikti ir mergaitėms, tačiau jos dažniausiai vagiliauja norėdamos įsigyti naujų daiktų ir pasipuikuoti prieš drauges.
  • Pats blogiausias atvejis: vaikui nebesvarbu, kas bus su juo ar šeima. Jam atrodo, kad visas pasaulis nusistatęs prieš jį, todėl atsiranda narkotikai, alkoholis ar bet kokios ekstremalios pramogos, Kodėl? Gali būti, kad šeimoje prasidėjo nesutarimai ir toks elgesys išreiškia vaiko protestą.

Artūras – vienintelis stambios įmonės savininko sūnus. Jam 16 metų. Tėtis ir mama užsiėmę savais verslais ir nuolatiniais pobūviais. Jie jauni, gražūs, turtingi ir kiekvienas atskirai mėgaujasi visais gyvenimo teikiamais malonumais. Artūras gimė, kai tėvai dar nebuvo turtingi. Jo atmintyje išliko šiltos akimirkos su linksma ir draugiška šeima, kurioje vaikui visuomet buvo skiriama nuoširdaus dėmesio, o pinigai nebuvo pagrindinė vertybė. Bet laikui bėgant tėtis “įsisuko į pinigų srautą”, namuose prasidėjo nesutarimai, o vėliau tėvai aplamai nustojo kalbėtis.

Artūras mokėsi privačioje internatinėje mokykloje užsienyje, už kurią tėveliai paklodavo nemenkus pinigėlius. Jokių suvaržymų ir visiška laisvė. Jis galėjo ginčytis su mokytojais, rūkyti net nesislėpdamas ir netgi vogti pinigus iš mokyklos darbuotojų ar kitų mokinių. Tėčiui labai rūpėjo geras šeimos vardas, todėl kiekvieną kartą susidūrus su problema, jis ją išspręsdavo labai paprastai – užglaistydamas viską pinigais.

Atostogų metu Artūras grįžo namo ir iš savo močiutės slėptuvės “pasiskolino” pinigų kasdienėms išlaidoms. Sumelė buvo nemenka. Visą naktį paauglys linksminosi su draugais, o paryčiais, visiškai girtas, nusprendė pasivažinėti tėvo automobiliu ir padarė didelę avariją. Ir visas šis nevaldomas Artūro elgesys – tai ne vaikiškos išdaigos, o paprasčiausias noras atkreipti dėmesį į save ir vėl pasijusti reikalingu bei mylimu sūnumi.

Vargu ar būna gerų vaikų iš geros šeimos, kurie be jokios priežasties ima nešti iš namų brangenybes ir pardavinėja jas tarpuvartėse. Įprastai tokiais atvejais visuomet yra ilga priešistorė, kurią tėvai paprasčiausiai ignoruoja. Todėl prieš smerkiant už netinkamus poelgius pirmiausia reikėtų gerai pagalvoti, kas paskatino vaiką šitaip elgtis. Gal paaiškės, kad tame yra daug mūsų pačių kaltės?

» Rašyti komentarą
» Komentarai
vida
2012-07-22 15:06
mano sunui 8metai sendie parvezeze policija bande pavokti sokoladuka.ka man daryti.
Naktibalda
2011-12-24 00:52
Žaidžia, dar ir kaip. Ir rūko, ir geria, ir lošia.
Orka
2011-12-23 15:30
Nelabai matau, kad vaikai žaistų kortomis. Bet kitos situacijos gana realios
Simona
2011-12-23 15:20
Kažkodėl aš labai abejoju, kad 10-metis suvokia kas tos moralinės vertybės. Jam tokiame amžiuje tikrai kur kas svarbiau pritapti kieme
Lina
2011-12-23 15:12
Is dalies sutinku, bet neatmeskime to fakto, kad tevu suformuotos vertybes ir morales principai siuo atveju gali padeti vaikui pasirinkti tuos draugus.