Mama, o kur mano tėvelis?

Mes visi nuo mažens esame įsisavinę vieną tiesą: vaikui reikia abiejų tėvų – ir tėvelio, ir mamytės. Tačiau gyvenimas ne visuomet teka tokia vaga, kokios mes pageidaujame. Dar vakar buvai ištekėjusi moteris, o šiandien esi vieniša būsima mamytė. Dar vakar jis prisiekinėjo amžina meile, o šiandien, sužinojęs stulbinančią naujieną apie tavo nėštumą, pabėgo net neatsigręždamas.  

Tokio vyro elgesio priežasčių gali būti daugybė, tačiau rezultatas vistiek liks toks pats: tu užauginsi savo mažylį viena, be vyro pagalbos. Laikui bėgant širdies žaizdos užgis ir tu išmoksi mėgautis ta laisve, kuomet niekas tavęs nevaržo ir niekas nevadovauja. Tačiau visiškai pamiršti to, kurio dėka tau teko visa tai išgyventi, niekuomet nepavyks. O šiek tiek ūgtelėjęs vaikas būtinai paklaus: “Mamyte, o kur mano tėvelis?”.

Mamytės, kurioms vienoms tenka auginti vaikučius, patvirtins, kad klausinėdamas apie tėvelį vaikas gali būti labai atkaklus. Jam patinka fantazuoti ir išsigalvoti įvairiausias istorijas apie neegzistuojantį tėtį. Jo susikurtas tėvelis, kaip taisyklė, būna tikras didvyris: kosmonautas, lakūnas ir t.t. Ir tame nėra nieko keisto, juk visi aplinkiniai vaikai turi tėvelius, kuriais gali didžiuotis, o jis turi tik mamą. Be to, tie patys aplinkiniai vaikai, nuolatos domėdamiesi kuo mažylio tėvas dirba, kaip jis atrodo, ar turi automobilį ir t.t., tiesiog pila žibalą į ugnį, taip paskatindami vaiką dar labiau fantazuoti. Ir anksčiau ar vėliau vaikas norės sužinoti, kodėl jo šeima yra kitokia, nei visų.

Meluoti? O gal pasakyti tiesą?

Pokalbis apie tėvelį tikrai nebus labai lengvas. Tačiau jo išvengti nepavyks. Ir nereikėtų naiviai tikėtis, kad po atviro pokalbio ši tema bus baigta visam likusiam gyvenimui. Po kelerių metų vaikas vėl prisimins tėvelį, tik šį kartą jau kitokioje formoje. Psichologai išskiria tris skirtingus prisiminimų apie tėvelį etapus.

Pirmasis etapas. Pirmą kartą apie tai, kad visi vaikai turi tėvelius, o jis vienintelis – ne, vaikas supranta sulaukęs 2-4 metų, kuomet pradeda lankyti darželį arba aktyviai bendrauti su bendraamžiais kieme. Šiuo periodu vaikui labai įdomu sužinoti ar jis aplamai turi tėvelį. Jo nedomina, kodėl tėvelis ir mamytė gyvena atskirai. Jam svarbiausia įsitikinti, kad jis, kaip ir kiti vaikai, turi ne tik mamą. Ir tavo pareiga išsklaidyti jo abejones. Mažylis būtinai stengsis išpešti iš tavęs kuo daugiau smulkmenų. Smulkmenų, kuriomis galėtų girtis prieš kitus vaikus: kuo tėvelis dirba, ar jis moka plaukioti, ar jis važinėja dviračiu, o gal turi automobilį ir t.t. Tau nereikėtų stengtis nukreipinėti temos. Šiuo atveju geriau atsakinėti konkrečiai. Jei turi tėčio nuotraukų, būtinai parodyk jas vaikui. Mažyliui juk įdomu ne tik pasiklausyti tavo pasakojimų, bet ir pačiam savo akimis pamatyti, kaip atrodo jo tėvelis: kokios jo akys, plaukai, ūgis ir t.t. Gali būti, kad vaikas norės šias fotografijas parodyti savo draugams, tarsi įrodymą, kad jis visai ne kitoks. Neturėtum jam to drausti. Juk tai viskas, ką gali jam pasiūlyti vietoj tikro tėčio. Kai kurios mamytės tokiame vaiko amžiuje bando vaiką įtikinti pasakomis apie rūpestingą tėtį: atseit jis nuolatos skambina (kai tu jau miegojai arba buvai darželyje) ir domisi kaip jam sekasi. Negana to, prasideda istorijos apie tai, kad tavo nupirktą naują žaislą tariamai padovanojo tėvelis... pats atvykti negalėjo, todėl atsiuntė paštu...Tačiau taip elgdamasi tu pati spendi sau spąstus. Pagalvok, kiek laiko šis melas tau padės? O ką sugalvosi vėliau, kai mažylis ūgtelės ir aklai nepasitikės kiekvienu tavo žodžiu?

Antrasis etapas. Sulaukęs 8-10 metų vaikas vėl prisimins šią temą. Jis jau vyresnis, todėl jo mąstymas pasikeitė ir jo galvytėje atsirado naujų klausimų, į kuriuos jis privalo gauti atsakymus. Jei būdamas visai mažutis jis domėjosi ar aplamai turi tėvelį, tai dabar jam kur kas svarbiau sužinoti, kodėl tėvelis negyvena kartu su mama. Žinoma, paprasčiausia būtų sugalvoti graudžią pasaką apie tėvelį didvyrį, kuris vykdo slaptas misijas ir gelbėja žmoniją, todėl negali būti kartu su šeima. Tačiau tu neturi jokių garantijų, kad kas nors iš aplinkinių (žinančių tikrąją tiesą) netyčiom neprasižios ir neišklos visko vaikui. Dėl to psichologai nerekomenduoja meluoti. Tačiau nereikėtų ir per daug atvirauti: pasakodama tiesą apsiribok esminiais dalykais, kurie paaiškintų tavo vaikučio atsiradimą šiame pasaulyje ir tėvelio išėjimo priežastis. Vaikas tai turi sužinoti iš tavęs, o ne plepių tetų. Pasistenk neperžengti plonytės linijos, skiriančios tiesą nuo išsigalvojimų. Geriau atvirai pasakyti “Tavo tėtis ir aš kažkada labai mylėjome vienas kitas, todėl gimei tu. Tačiau vėliau meilė praėjo ir mes su tėveliu negalėjome gyventi kartu. Tu dėl to nesi kaltas. Bet visuomet turi prisiminti, kad ir aš, ir tėtis tave labai mylime”.


Trečiasis etapas. Dar labiau paaugęs vaikas ir vėl prisimins savo tėtį bei norės sužinoti daugiau smulkmenų apie jį ir apie jo išėjimą iš šeimos. Nevenk šio pokalbio, nes vaikui reikia aiškumo. Tačiau apie tėvą turėtum kalbėti tik gerus žodžius. Kiekvienas pilnametystės sulaukęs žmogus turi teisę žinoti savo gimimo ir šeimos istoriją. Būk pasiruošusi tam, kad po šio pokalbio vaikui atsiras noras susirasti tikrąjį savo tėvą. Ir tai tikrai nereiškia, kad sužinojęs tiesą jis staiga nustojo tave mylėjęs. Ne, tu visuomet liksi jam brangiausiu žmogumi pasaulyje. Neturėtum trukdyti jam įgyvendinti norą. Negali žinoti, gal tas vyras, kuri tave išdavė, dabar staiga panorės būti nuostabiu tėčiu? Ir nenusimink, jei vaikas dėl tokio likimo posūkio ims ir netikėtai apkaltins tave, teigdamas, kad tai tu atėmei iš jo tėvą. Visa tai tėra emocijos, su kuriomis jis išmoks susitvarkyti. Ir tik tavo kantrybė ir taktiškas elgesys padės jam be skausmo išgyventi šį sunkų, paauglišką periodą.

Ko nereikėtų sakyti savo vaikui?

“Tėtis mus paliko”. Mažam vaikui kol kas labai sunku suprasti painias suaugusiųjų tarpusavio santykių peripetijas. Nesukrauk savo problemų ant vaiko pečių. Išgirdęs pasakojimą apie pabėgusį tėvelį vaikas gali išsigąsti, juk jei tėtis taip pasielgė, vadinasi taip pat gali pasielgti ir mama. Galiausiai vaikas ims gyventi jausdamas nuolatinę baimę būti paliktas artimiausių žmonių. Be to, dalį kaltės vaikas gali suversti tau: “Nejaugi jo mama tokia negera, kad tėtis turėjo išeiti pas kitą tetą?”.

“Kada nors tėtis grįš”. Tokiu būdu tu skatini melagingas vaiko viltis. Ir negana to, ši versija tikrai nebus veiksminga amžinai. Nuolatos laukdamas ir tikėdamasis tėvelio sugrįžimo, vaikas gali ne juokais susigadinti savo psichiką. Jis gyvens nuolatinėje įtampoje, kurią sukelia laukimas ir nemokės džiaugtis tuo, ką turi dabar.

“Tėtis mirė”. Taip pasakydama, tu visam gyvenimui atimi iš vaiko tėvą ir netgi svajones apie tai, kad vieną dieną jis atsiras. Ir žinoma, vaikas tavimi patikės. Tačiau jei kada nors tavo melas bus atskleistas, tuomet tu rizikuoji visam gyvenimui prarasti vaiko pasitikėjimą. Be to, žinia apie artimo žmogaus mirtį – didelis stresas vaiko psichikai. Tačiau jei tėtis iš tikrųjų mirė – tuomet tiesios slėpti neverta.

“Tėtis nenori tavęs matyti”. Po tokių žodžių vaiko savivertė gali labai smarkiai kristi ir ilgą laiką dėl tėčio išėjimo jis gali kaltinti save. Vaikas nuolatos galvos, kas paskatino tokį tėvo elgesį, todėl kur kas geriau pameluoti, kad tėtis labai užsiėmęs ir nukreipti jo mintis į tai, kuo galėtų užsiimti tėvelis.

“Tėtis blogas žmogus”. Tavo ir to vyro “sąskaitų suvedimas” neturėtų paliesti vaiko. Suprask: apie vaiko tėtį reikia kalbėti arba gerai, arba išvis nekalbėti. Tu gali pasirinkti, ar sudarysi teigiamą, ar neutralų tėvo paveikslą, tačiau neigiamo įvaizdžio turėtum vengti. Vaikai nori didžiuotis savo tėvais. Neatimk iš jo tokios galimybės.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
maryja
2012-07-16 12:23
man 15 mane tevas paliko kai man buvo 5 as ji bandau surasti per interneta ir mane skaudina kad as negaliu kas nors prasau padekite man as jo nemaciau 10 metu.
Kamile
2012-05-15 08:49
Labai džiaugiuosi, kad auginu labai protingą berniuką. Kai jis pirmą kartą paklausė, kur tėvelis, aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad tėvelis išėjo pas kitą mamytę. Žinot, ką atsakė mano sūnus? "Mama, tu nesijaudink, aš visada būsiu šalia". Apsipyliau ašaromis iš karto
Ksenija
2012-05-14 13:37
Aš labai bijau šio klausimo. Likom vieni. Nesusiklostė.
Fėja
2012-05-14 09:45
"visuomet turi prisiminti, kad ir aš, ir tėtis tave labai mylime"... O jeigu tai melas? Jeigu vyras kaip tik nemyli, net visiškai nesidomi, kaip sekasi vaikui? Universalių tiesų nėra, todėl ir patarimai "kaip nereikia" sakyti, nėra universalūs. Vieniems gal ir negalima, bet kitiems - nelieka išeities