„Mama, nupirk!“, arba kaip reaguoti į vaiko užgaidas parduotuvėje

Į vaikų prašymus „nupirk“ tėvai reaguoja nevienodai: vieni to negali pakęsti ir stengiasi kuo greičiau pasprukti iš parduotuvės, nenupirkę atžalai net menkiausios smulkmenos, kiti – pasiruošė grįžti namo su 5 lėlėm, 10 mašinėlių ir maišu saldumynų, kad tik nereikėtų rausti prieš kitus dėl ašarojančio sūnelio ar dukrytės. Kaip išvengti isterijos priepuolių, kaip paaiškinti vaikui, kodėl negalite nupirkti kažko, ko jis labai nori? Apie tai ir pakalbėkime.
 
Kodėl vaikai prašo ką nors nupirkti?
 
Tėvai ne visada supranta, kodėl vaikas įkyriai ir net su ašaromis prašo ką nors nupirkti, nors nėra alkanas, o namuose laukia pilnos dėžės žaislų. Pasirodo, kad tokį elgesį provokuoja kai kurios situacijos. Vaikai dar nemoka kontroliuoti savo emocijų, todėl „nupirk“ pasigirsta tada, kai:
 

  • Tėvai labai ilgai trypčioja vietoje ir apžiūrinėja ką nors virtinoje, o vaikas mato prieš save kažką, kas jam labai įdomu (mašinėlę, dėžutę saldumynų ir t.t.)
  • Tėvai parduotuvėje įsikalba su sutiktais pažįstamais, o vaikas įdėmiai apžiūrinėja viską, kas yra prieš jo akis.
  • Vaikas parduotuvėje susitinka su kitu vaiku (pavyzdžiui, iš savo grupės), laikančiu rankoje naują žaislą.
  • Šeima eina į parduotuvę, kad gimtadienio proga nupirktų dovaną kitam vaikui.
  • Vaikas mato, kad kitas vaikas gauna dovanų.

 
Situacijos gali varijuoti, tačiau paprastai prašymai prasideda tada, kai vaikui nuobodu, arba kai skaudu, arba kai pavydu. Todėl prieš kelionę į parduotuvę pagalvokite: o gal geriau vaiką vis dėlto palikti namuose?
 
Ištvermė prieš vaikišką silpnybę
 
Kai kurie tėvai moko vaiką ištvermės, bandydami su juo susitarti: „Jei šią savaitę būsi geras, tada nupirksiu tau naują mašinytę“. Girdėdamas tokį pažadą, vaikas tikrai stengiasi elgtis gerai, kad gautų savo išsvajotą žaislą, bet... nutinka taip, kad tėvai savo žodžius neretai pamiršta, ir vaikas tampa neklusnus, irzlus, kaprizingas – jis juk svajoja kiekvieną dieną. Todėl būkite atidūs: jeigu ką nors pažadate – savo pažadus tesėkite.
 
Kiti gi tėveliai bando apeliuoti į atžalos sąžinę ir atsakomybės jausmą, tačiau daro tai netinkamai, todėl situacija tik blogėja. Stenkitės nevartoti šių ir panašių frazių – jos labai žeidžia ir liūdina vaikus, kuriems ir taip sunku kontroliuoti savo norus:
 

  • „Tu juk žadėjai, kad daugiau neprašinėsi. Kaip gali tavimi tikėti, jei netesi savo pažadų?“
  • „Ko išskydai kaip mergaitė? Maniau, vyrą auginu, o tu pakentėt nemoki!“
  • „Kodėl tu toks egoistas? Gal tavo sesutė nori naujos lėlės, bet ji tai tyli...“
  • „Tu baisiai neišauklėtas. Išauklėti vaikai taip nesielgia.“
  • „Kai pats užsidirbsi – galėsi pirkti viską, ką tik panorėsi.“

 
Paradoksalu tai, kad po tokių žodžių vaikas gal ir iš tikrųjų liausis ko nors prašęs, tačiau pasekmės bus ne tokios, kokių tikitės: atsiras nuoskauda, atžala jaus gėdą, pradės kompleksuoti.
 
Manipuliacijos pradmenys
 
Vaikai įdėmiai stebi suaugusiuosius ir labai greitai išmoksta išpešti sau naudos: pavyzdžiui, jie pastebi, kad mama nupirks viską, ką jie nori, jeigu jie pradės reikšti savo kaprizus prie kitų žmonių. Pamatęs tokią mamos reakciją kelis kartus mažylis pradės ja manipuliuoti: garsiai verks, grius ant žemės, pradės ją daužyti rankomis ir kojomis, nes žinos, kad tai padės pasiekti tikslo.
 
Toks tėvų elgesys vaikui tik kenkia: užuot siekusi savo tikslo tinkamomis priemonėmis, atžala užtvirtina savo, kaip manipuliatoriaus, įgūdžius. Galiausiai ji užauga asmenybe, kuri nemoka priimti „ne“.
 
Kaip išvengti isterijos priepuolių?
 
Nuolat nusileisti ir pirkti negalima, nuolat sakyti „ne“ – taip pat. Ką daryti? Pirmiausiai pagalvokite, ar tas daiktas vaikui reikalingas. Jeigu taip ir jūs galite sau jį leisti – drąsiai pirkite, jeigu ne – sąžiningai taip ir pasakykite. Būkite pasiruošę tam, kad isterija gali prasidėti (ir greičiausiai ji ir prasidės), nekeiskite savo sprendimo, nepasiduokite. Pamatęs, kad jūsų nuomonė nesikeičia net ir po tokio spektaklio, vaikas greitai pradės ieškoti kitų, daug geresnių būdų gauti tai, ko nori.
 
Svarbiausia – nesvyruoti ne tik atsisakant, bet ir tesint savo pažadus. Jeigu sakote „ne“ – jis turi būti trumpas ir aiškus. Jeigu „taip“ – apsieikite be  jokių priekaištų ir užuominų.
 
Neretai nutinka taip, kad tėvams tiesiog neužtenka laiko apgalvoti savo sprendimą, nes atžala neleidžia susikaupti ir nuolat zyzia paausyje, prašydama ką nors nupirkti. Tokiu atveju pasistenkite nukelti šį reikalą vėlesniam laikui. Galite pasinaudoti tokiomis frazėmis:
 

  • „Iš pradžių nupirkime viską, kas mūsų sąraše, o po to pažiūrėsim, kiek liks pinigų ir ar galim sau leisti šį konstruktorių (lėlę, mašinytę ir t.t.).
  • „Man šis daiktas nelabai patinka, aš jo nenorėčiau pirkti. Pasakyk, kuo jis tau taip patinka, o aš dar truputį pagalvosiu.“
  • „Apeikim parduotuvę ir pažiūrinėkim dar ką nors. Čia daug visko įdomaus, gal rasi ką nors geresnio?“

 
Taip išlošę keletą minučių galėsite apsispęsti, pirkti šį daiktą ar ne, ir pasakyti savo verdiktą vaikui. Prašymas pagalvoti leidžia vaikui pajusti, kad su jo nuomone skaitomasi, o tai neretai daug svarbiau, negu naujas pirkinys.

» Rašyti komentarą