Mama nori miego

Visiems jau seniai žinoma, kad sveikatos problemos ramybės dažniausiai neduoda naktį. Sudėtingi vaikai jų turi nuolat. Jeigu tavo mažylis yra būtent toks, o gydytojai sako, kad jam viskas gerai, kad iš tokios būsenos išaugama, širdies gilumoje vis tiek jauti, kad su tavo brangenybe kažkas negerai (juk turbūt ne šiaip sau užmiega pirmą ar antrą valandą nakties, o nubunda apie penktą ar šeštą ryto).

Šį sudėtingą išbandymą pakelti sudėtingiausia tokių sunkių vaikučių mamytei. Gerai, jeigu yra artimųjų, kurie gali jai padėti, kad ji galėtų pamiegoti. O jeigu ne? Jeigu mažylis nenori naktį likti su niekuo kitu, išskyrus mamą? Tada ant jos pečių gula ilgų bemiegių naktų našta.

Žinoma, su tokia problema susiduria visos šeimos, kuriose auga mažas vaikas. Anksčiau ar vėliau viskas susitvarko, stoja į savo vietas. O ką daryti iki tol? Juk mamytės darbo diena nesibaigia nei dešimtą, nei vienuoliktą valandą vakaro, o prasidėti gali ir trečią ryto. Ilgainiui mama supranta, kad greta dienos darbų ir rūpesčių prasideda ir tikras naktinis gyvenimas, kuriam taip pat reikia skirti laiko, nors ir labai traukia nusnausti.

Apie tai, kaip moteris gali kompensuoti miego trūkumą, parašyta daug, pavyzdžiui, geriau kai kuriuos dienos darbus palikti nebaigtus ir patikėti juos kitiems namiškiams, o pačiai su vaikučiu dieną prigulti – tačiau tai ir taip atrodo savaime suprantama kiekvienai, kuri augina mažylį. Galima patarti kuo nors užimti vaikutį naktį – daugeliui ir be jokių patarimų tenka ilgokai išstovėti prie lango žiūrint į medžius. O rekomendacija palikti vaikutį savo lovoje vieną, neva jis taip išmoks užmigti pats, sunkaus vaiko mamai atrodo kaip visiška nesąmonė – juk jaudrus, daug rėkiantis ir net bailus vaikutis, niekaip nenulipantis nuo rankų, vienas tikrai neužmigs.

Dėl šios priežasties moteriai tenka miegoti (ir budėti) taip, kad išeikvotų kaip galima mažiau jėgų. Ji ima vaikutį į savo lovą, o tėtis pereina miegoti į kitą kambarį. Jis turi į darbą, išlaikyti šeimą, todėl jam būtina išsimiegoti, kad būtų kupinas jėgų.

Realiai ką nors pakeisti galima tik tada, kai vaikui sueina pusantrų metukų. Lėtai, bet užtikrintai, atsižvelgdama į jo būklę, mama ima miegamajame brėžti ribas. Kadangi mažylis pripratęs, kad mamytė keliasi kaskart, kai tik jis ko nors užsimano, jam būtina padėti suprasti, kad tokia padėtis yra nepriimtina, kad naktimis teks pačiam kaip nors linksmintis, arba dar geriau – miegoti.


Lūžis įvyks, tačiau iki jo – ilgas kelias. Mama turi juo eiti ramiai, be jokių skandalų, piktumų ir įkalbinėjimų. Apie antruosius metus paruoštas vaikutis kaip savaime suprantamą dalyką turėtų priimti tą faktą, kad naktį mama miega (arba bent jau guli užmerktomis akimis). Tai reiškia, kad jeigu jis ilsėtis nenori, turi kambaryje pats susirasti kokios nors veiklos.

Pradėti vaiką ruošti reikėtų taip: iš pradžių nustok keltis kiekvieną kartą, kai tik mažylis paprašo. Daryk tai tik retkarčiais (atsižvelk į situaciją). Būtina savo elgesį komentuoti paprastutėmis frazėmis, pavyzdžiui: „Mama naktį miega“, „Mamytė nori miego“, „Jeigu mažylis nenori miego, jis žaidžia be mamos“. Taip randamas kompromisas: mama priima situaciją ir leidžia vaikui nemiegoti (jeigu jam nesimiega), o vaikas ima suprasti, kad mamytė taip pat turi norų ir poreikių, ir juos reikia gerbti lygiai taip pat, kaip ji gerbia jo.

Tokią tvarką anksčiau ar vėliau priima kiekvienas vaikas (ypač tais atvejais, jei visi šeimos nariai rodo vieni kitiems pagarbą) – jis juk jaučia, kad yra mylimas, kad jo neatstumia, priima tokį, koks jis yra. Kiek trunka šis paruošimas, yra individualu – tenka orientuotis pagal vaiką. Ar jis sąmoningai kiekvieną kartą reikalauja, kad mama su juo užsiimtų naktimis taip, kaip anksčiau?

Kuo vaikutis vyresnis, tuo labiau jis pasirengęs dienai, kai mama tvirtai pasakys: „Ne, mama niekur neis. Mama naktį miega!“ Tai ir bus tas lūžis. Gali būti, kad mažylis verks. Tai, žinoma, nereiškia, kad mamytė niekada naktį dėl jo nebesikels, jeigu jam iš tikrųjų ko nors labai reikės (pavyzdžiui, ligos atveju).

Kadangi pagarba turi būti abipusė, mama turi pasirūpinti, kur ir kuo mažylis galėtų užsiimti naktį. Naktinė lempa, vanduo puodelyje, sausainiai lėkštutėje, knygutės, keli žaisliukai, pieštukai ir popierius... Viskas, ką siūlai nakčiai, neturi kelti stiprių emocijų, jaudrinti.

Iš pradžių žaisliukus galima laikyti spintelėje prie lovos – taip bus paprasčiau juos pasiekti nesikeliant. Paaiškink „naktinio gyvenimo“ taisykles: „Tu pavartyk knygutę, o mama pamiegos“, arba „Nupiešk man saulutę, o aš pamiegosiu“. Po to, kai vaikutis paauga, žaisliukus reikia perkelti kitur, kad mažylis žaistų jau ne lovoje, o, pavyzdžiui, prie savo staliuko.

Nors vaikas nuolat ieškos būdų, kaip sukliudyti mamai ir tėčiui (o gal net ir visai šeimai) miegoti, moters sveikatai tai jau kenks mažiau, negu tuo atveju, jeigu ji visiškai nusileistų mažyliui. Gali būti, kad jau visai netrukus naktimis šeima ramiai miegos, o ne gyvens aktyvų naktinį gyvenimą.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
Nesvarbu
2012-05-31 14:43
jeigu vaikas nori miego tai aš paruošu lova ir vaikas miega kada atsykeliai tai vaikas prašo kažko tai viskas puku
gina
2012-05-22 01:17
as turiu 2 vaikelius ir abu visiskai skirtingi, mergaite nemiegodavo naktimis,o mane tai vare i depresija atrode, kad kazka darau blogai, o berniukas nuo pat gimimo buvo toks ramus, kad net nepajutau, kad turiu naujagymi..
Liuse
2012-02-08 22:34
Kaip aš džiaugiausi, kad mano mažius buvo tikras ramybės įsikūnijimas. Jei pabusdavo, ramiai gulėdavo ir žaisdavo pats su savo rankytėmis ir kojytėmis. Nereikėjo net žaisliukų
Julija
2012-02-08 18:37
ačiū dievui, šis laikotarpis jau praėjo. Maniau, išprotėsiu
Žaneta
2012-02-08 17:42
Pavadinimas privertė nusišypsoti sutinku, kad reikia ieškoti kompromiso, bet juk baisu, kad kol miegosiu vaikas ką nors pasidarys