Mama, aš pats!

Jeigu visus pasaulio žmones suskirstytume į dvi grupes: mažus ir didelius, tai didžiųjų grupėje atsirastų tie, kurie viską sugeba pasidaryti patys, o tie, kuriems vis dar reikia kitų pagalbos atsidurtų tarp mažųjų. Būtent taip pasaulį suvokia vaikai. Jam neišeina pačiam užsisegti visų sagučių, nes jis dar mažas, taigi prašo mamos pagalbos. Tačiau jis moka rankoje laikyti šaukštą ir gali savarankiškai pavalgyti, taigi jis jau didelis. Kitaip tariant, kasdienėse situacijose vaikas nuolatos atsiduria nežinomybėje: tai jis visiškai savarankiškas, tai be suaugusiųjų pagalbos negali nieko padaryti. Ar egzistuoja riba, kai vaikas išbraukiamas iš mažųjų grupės?

Didelis ar vis dar mažas?

Vaiko kūnas nuolatos keičiasi: jo kojos darosi vis stipresnės, rankos sugeba tiksliau atlikti įvairiausius judesius, burnytėje atsiranda vis daugiau dantukų ir t.t. Kiekvienas pokytis suteikia vaikui daugiau galimybių išmokti kažką naujo. Dar visai neseniai norėdamas kažką pasiimti, jis laukdavo, kol mama paims jį ant rankų ir nuneš į reikiamą vietą, o dabar jis savo kojomis drąsiai žingsniuoja ten, kur jam pačiam norisi. Dar šiek tiek laiko ir jis jau išmoks bėgioti... Galiausiai jam nebereikės pagalbos nei valgant, nei prausiantis ar darant kitus kasdienius darbus. Ir kiekvieną kartą, kai tik mažylis išmoks savo jėgomis padaryti kažką naujo, viduje jis išgyvens pilnavertiškumo jausmą “Aš tai padariau pats”, “Man tai pavyko”. Šis jausmas – tai didžiausias stimulas judėti į priekį ir stengtis dar labiau.

Pirmieji savarankiški darbeliai

Savarankiškumas, kaip asmenybės bruožas, pradeda vystytis maždaug pirmaisiais gyvenimo metais, kuomet vaikas jau gali pats pajudėti iš vietos, ką nors išlaikyti rankose ir apie save pranešti žodžiais ar garsais. Kartais visas šis procesas prasideda anksčiau, o kartais ir užsivėlina. Kaip bebūtų, pirmieji tokie potyriai vaikui suteikia galimybę patirti savąjį “aš”. Tau atrodo, kad jam “tik pavyko” įsikabinti į kėdę ir pastovėti kelias sekundes, o jam atrodo, kad jis padarė “net tiek”. Tavo akimis jis dar visai mažutis, o jo akimis jis jau suaugęs ir savarankiškas.

Kai vaikui pirmą kartą pasiseka be tavo pagalbos pasemti košės ir sėkmingai nunešti ją iki burnos, jis ima jausti, kad jo savarankiškumas gali prasiplėsti ir kitose srityse, juk jis jau atliko tokį sudėtingą darbą. Deja, teorinės galimybės ne visuomet sutampa su faktinėmis. Staiga vaikas vietoje šaukšto įsigeidžia valgyti su šakute, kaip kad daro visi suaugę žmonės, tačiau jam nelabai pavyksta. Jis nusivilia savo nesėkme, tačiau ne tame didžiausia problema. Tikriausiai jis taip greitai nepasiduotų, bet šalia būtinai atsiranda suaugusiųjų, tuoj pat puolančių viską drausti ir skubančių į pagalbą. Staiga iš to savarankiško, viską galinčio žmogučio jis vėl tampa tiesiog mažyliu, kuriuo reikia pasirūpinti.


Išmintingi suaugusieji leidžia vaikui eksperimentuoti. Eksperimentuose tikrai nėra nieko bloga, tereikia pasirūpinti, kad jie būtų saugūs. Juk nėra jokio reikalo visą laiką vaiką laikyti už rankos. Jis gali bėgti, tačiau taip, kad nedingtų iš tavo akiračio. Jei jis jau moka valgyti su šaukštu, jis gali pamėginti ir su šakute, bet tik plastmasine ir tau prižiūrint. Tu puikiai žinai, kad vaiką akylai saugoji ir taip juo rūpiniesi dėl jo paties saugumo, tačiau pats vaikas to nesuvokia. Jeigu jam leidžiama kažką daryti pačiam, vadinasi jis jau yra didelis, ir tikrai padarys viską, kad jam pavyktų savo tikslus pasiekti be tavo pagalbos. Kuo dažniau vaikas turės galimybę įvairius darbelius atlikti pats, tuo greičiau vystysis jo sugebėjimas kontroliuoti savo judesius ir emocinis pasitikėjimas savimi, kuris bus itin svarbus visą likusį jo gyvenimą.

Tėvelių klaidos

Dažnai suaugusiuosius gąsdina vaikų pastangos rodyti pirmuosius nepriklausomybės ir savarankiškumo ženklus. Jiems tiesiog nejauku, o gal net baisu stebėti, kaip vaikui nesigauna padaryti vienų ar kitų darbų, o dauguma bandymų baigiasi paprasčiausia netvarka. Kartais sumaišties įneša ir paprasčiausias vaiko elgesio nepastovumas: tai jis užsispyręs stengiasi viską padaryti savo jėgomis, tai atrodo visiškai bejėgis ir zirzdamas reikalauja mamos pagalbos net ir atlikdamas jau puikiai jam mokamus darbus. Vaikai puikiai jaučia tėvų reakciją, taigi tavo nepasitikėjimas juo ir abejonės persiduoda ir jam pačiam.

Be to, nuolatiniai suaugusiųjų bandymai koreguoti vaiko veiksmus, siekiant greitesnių ir geresnių rezultatų (pavyzdžiui, mokymas taisyklingai laikyti šaukštą), gali tik pabloginti padėtį, nes vaiko savarankiški pasiekimai tarsi nuvertinami. Ar tau pačiai būtų malonu, jei atlikus kokį nors darbą, pašalinis žmogus prieitų ir jį patobulintų pagal savo pageidavimus. Žinoma, kad ne. Lygiai taip pat jaučiasi ir vaikai. Tu neturėtum skubinti vaiko. Su laiku jis pats išmoks ir teisingai šaukštą rankoje laikyti, ir sagutes užsisegti, ir batukus užsirišti.

Klaidą daro ir tie tėveliai, kurie pirmuosius vaiko savarankiškumo požymius pervertina ir skuba suteikti jam dar daugiau atsakomybės, nors mažylis tam tikrai nėra pasiruošęs. Kokia išeitis? Leisti vaikui mokytis pačiam, tačiau visuomet būti šalia, kad prireikus pagalbos, galėtum jam padėti.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
Miglė
2012-05-08 12:42
Pagalbos reikia nuolat, net jeigu vaikas stengiasi ir nori būti savarankiškas. Aš sakau "agalbos" - tai nereiškia, kad mama turi padaryti viską, bet parodyti, kas ir kaip - tą ji gali
Rimantė
2012-05-08 10:28
Manoji net pieno buteliuką nuo pirmųjų mėnesių pati su rankutėm griebia (maitinti natūraliai, deja, negaliu). MAnau, vaikuose nuo kūdikystės yra ne tik noras, kad kažkas tavimi pasirūpintų, bet taip pat ir noras būti savarankiškam
Vidune
2012-05-07 15:34
Aš pati augau labai savarankiška, todėl ir savo vaikams suteikiu labai daug laisvės. Jei nori - tegu daro. Kažkas nesigaus, pabandys dar kartą. Vėl nesigaus - patys paprašys pagalbos.