Kodėl vaikas vagia?

Žinia, kad vaikas ką nors pavogė, tėveliams paprastai būna kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tuo sunku patikėti. Kodėl atžala taip pasielgė? Kaip reaguoti ir kokių priemonių imtis?
 
„Mano“ ir „svetima“
 
Vos pasijutęs asmenybe vaikas jau suvokia, kad jis turi ir savo nuosavybę: lovytę, kėdutę, žaislų. Tačiau jis nežino, kur baigiasi jo valdos, ir lengvai savinasi bet kokius jį sudominusius daiktus. Psichologų teigimu, nors sąvokos „mano“ ir „ne mano“ pradeda formuotis, kai vaikui sukanka 2-3 metai, dažnas darželinukas dar nelabai aiškiai suvokia, kad kažkas priklauso jam, jo šeimai, o kažkas – ne. Žmogutis dar nesuvokia, kas yra „mano“, „svetima“, „nuosavybė“ ir t.t., nesupranta, kodėl kai kuriuos daiktus gali imti, o kitų – ne.
 
Pavyzdžiui, iš žaidimų aikštelės jis pasiima pažaisti svetimą kastuvėlį ar lėlę. Šis daiktas paprastai kainuoja pigiai, ir jo savininko tėvai stengiasi nekelti konflikto. Tačiau toks problemos sprendimo būdas yra netinkamas, nes skriaudėjas, įsiveržęs į svetimą erdvę, įsitikina, kad turi teisę valdyti svetimą daiktą, o nuskriaustasis mano, kad jeigu jo nuosavybė lengvai atiduodama kitam, tai jis taip pat gali paimti svetimą.

Darželinukų ir ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikų elgesį tyrinėjantys psichologai išskiria kelis motyvus, kodėl mažieji vagia. Tai:
 

  • Noras ką nors turėti, ką turi kiti bendraamžiai;
  • Noras padovanoti ką nors malonaus artimui: draugui ar šeimos nariui;
  • Pastangos atkreipti bendraamžių dėmesį į save, kaip į visų geidžiamo daikto turėtoją;
  • Noras atkeršyti.

 
Jei vaikas dar mažas
 
Jei atžala dar nesuvokia minėtų ribų ir pavogė ką nors pirmą kartą, ramiai paaiškinkite, kad jis paėmė svetimą daiktą, o svetimų imti nevalia. Todėl sakykite, kad „nueisime kartu atsiprašyti, grąžinti tą, ką paėmei, ir, jei reikės, sumokėsime“. Šią akimirką labai svarbu neišgąsdinti vaiko. Gėdinti trejų – šešerių metų amžiaus vaiką – ne pati geriausia išeitis (nepamirškite, kad jūsų tikslas yra ne pažeminti mažąjį prasikaltėlį, o paaiškinti jam, kad taip elgti nedera). Galų gale beveik visi tokio amžiaus vaikai išbando, ką reiškią pasisavinti svetimą daiktą. Jiems tai – natūrali ir neišvengiama nauja patirtis, lygiai tokia pati, kaip patikrinti, kiek dantų pastos telpa tūtelėje arba pasižiūrėti, ar visi puodukai numesti ant žemės dūžta. Taigi, jei mažylis nusprendė išmokti ilgapirščių amato, turėtumėte nedelsti ir ramiai paaiškinti elgesio taisykles: „Žmonės neima svetimų daiktų neatsiklausę. Šitaip elgtis negalima. Ar tau pačiam patiktų, jei koks nors vaikas paimtų tavo žaislus ir jų negražintų? Todėl eime, atiduosime tai, ką paėmei ir gražiai atsiprašysime, kad niekas ant mūsų nepyktų. Ir prašau daugiau taip nedaryti.“

7-10 metų amžiaus vaikai
 
Dažniausiai tokiame amžiuje vagiama namie, iš šeimos narių. Jei vaikas paslapčia rausiasi tėvų daiktuose ir traukia pinigėlius iš piniginių – metas rimtai susirūpinti. Pažvelkime į du skirtingus atvejus, kurie padės pamatyti galimų tokio elgesio priežasčių skirtumus.

Situacija: įvaikinti vaikai

Septynių metų mergaitę motina paliko, kai jai tebuvo vieneri. Užaugo ji kaime, kartu su močiute iš tėvo pusės. Po kurio laiko tėvas vedė antrą kartą ir naujoji žmona reikalavo, kad mažylė augtų jų šeimoje. Sandra (pamotė) kartu su naująja dukra dovanų gavo ir daugybę problemų: meluoja, vagiliauja, nuolatos rodo agresiją, neturi jokių moralinių įsitikinimų.

Sandra įdėjo labai daug pastangų, kad ištaisytų esamą situaciją ir jau po metų mergaitė pasikeitė neatpažįstamai: rami, besišypsanti, išmoko skaityti ir rašyti, mokykloje nuolatos sulaukia pagyrų. Tik vienas dalykas nepasikeitė – vis dar vagiliauja. Griebia viską, kas tik pasitaiko po ranka... Tik va naudos jai iš tų daiktų jokios, vien tik problemos, tačiau sustoti nepavyksta. Klausimas: kodėl ji vagia pinigus? Juk viena iš namų ji niekur neina, vaikšto tik su pamote, taigi neturi, kur jų išleisti.

Labai tikėtina, kad tokiu būdu mergytė bando kompensuoti meilės ir šilumos trūkumą, tai – ko ji neturėjo visus 6 metus. Kaip žmonės, kuriems teko išgyventi badą, neatsikrato įpročio slėpti maistą atsargai, taip ir ši mergytė stengėsi susikurti sau „augumo ir komforto“ atsargų ir nusipirkti sau ką nors pati, be kitų pagalbos. Tarsi tai, ką duoda tėvai, gali netikėtai dingti, na, o ir patys tėvai – vieną dieną yra, kitą nebebus (jai tai jau teko išgyventi). Toks elgesys labai būdingas paliktiems vaikams.

Vagiliavimo problema įvaikintų vaikų gyvenime išnyksta, kai tik vaikas gauna pakankamai tėvų meilės ir dėmesio, pasijunta saugus ir ima pasitikėti artimiausiais žmonėmis. Ir tikrai klysta tie, kurie tokio vaiko elgesio priežastimi laiko paveldimumą. Tai nėra kokia genetiškai užkoduota liga.


Mergytei labiausiai padėjo tai, kad ji pakeitė aplinką: gavo savo asmeninį kambarį, kuriame buvo jos asmeninė lova, spinta, stalčiai ir žaislai. Be to, savaitgaliais tėvai jai duodavo šiek tiek pinigėlių, kad ji galėtų nusipirkti sau skanėstų arba taupyti rimtesniam pirkiniui.

Situacija: mamos angelėlis ir nevaldomas siaubūnas

Sauliui dešimt metų. Jo šeimoje auga dar dvi sesutės: viena vyresnė, o kita jaunesnė už jį patį. Amžiaus skirtumas tarp vaikų – dveji su puse metų. Sauliuko mama dirba muzikos mokytoja, o tėvelis – menininkas. Berniūkštis visai nesuvaldomas: jam būdingi dažni agresijos priepuoliai, o žodis „negalima“ - tik paskata įdėti dar daugiau pastangų, kad gautų tai, ko nori.

Kai Sauliui buvo ketveri, jis vos neužmušė savo mažosios sesers (išstūmė ją pro langą), ir kažkodėl tėvai, siaubingai išgąsdinti šio įvykio, ėmė su sūnumi bendrauti kaip su neurotiku, kurio negalima liūdinti. „Sauliuk, prašau, liaukis“ - tokie  švelnūs ir nedrąsūs drausminimo žodžiai sklinda iš mamos lūpų, kai sūnus be jokios priežasties ima spardyti ją kojomis. Kai jis visiškai prarado kontrolę ir bandė padegti duris, tėvai neleido žiūrėti televizoriaus tris dienas. Labiausiai nukenčia seserys, kurios yra priverstos kentėti ir emocinį, ir fizinį brolio smurtą. Adekvačiai atsakyti jos negali: viena dar per maža, o kita žino, kad tiesiog liks dėl visko kalta.

Klausimas: ar tėvai elgėsi teisingai? Gal reikėjo griežtesnės tvarkos namuose, nes jų nuolaidžiavimas vaikui daro gerokai daugiau žalos, nei atneša naudos? Tačiau mama įsitikinusi, kad gerumu ir švelnumu sugebės pakeisti vaiko elgesį greičiau, nei drausminamosiomis priemonėmis. „Jis jautrus ir pažeidžiamas“ - pasakoja tėtis apie sūnų, kuris ima laužyti viską, kas pasitaiko po ranka, jei tik kažkas draudžiama. Akivaizdu, kad šiuo atveju problema yra kur kas rimtesnė, nei įprastas vaiko nepaklusnumas.

Kai Sauliui ko nors reikia, jis tiesiog eina ir pasiima. Kartą tėvai bandė atsisakyti nupirkti brangų žaidimą. Jis apvertė visus namus aukštyn kojomis ir sugaišo visą dieną, bet vis tiek rado paslėptus tėvų pinigus, nuėjo į parduotuvę ir nusipirko, ką norėjo. Pinigėlių liko, todėl Saulius kaip reikiant pasilinksmino: kavinė, žaidimų automatai, kino teatras... Ir tėvai jo tikrai neišpėrė bei žaidimo į parduotuvę negrąžino... Mama nusprendė, kad bus kur kas protingiau tiesiog pasikalbėti apie tai, kaip negražu yra vogti. Pokalbis – gerai, bet kas bus toliau? Juk berniukas auga, darosi stipresnis, taigi ir galimybių turi daugiau. Netrukus jau ir tėtis nesugebės su juo susitvarkyti.

Šiuo atveju vagiliavimas pasireiškė kaip tėvų valdžios ir šeimyninės hierarchijos nebuvimo pasekmė. Tėvai neatliko pagrindinės savo užduoties: neišugdė sūnaus moralinių principų ir neužtikrino visoms atžaloms saugios aplinkos, būtinos augimui ir vystymuisi. Iš esmės savo problemas tėvai leido spręsti patiems vaikams. Problema ta, kad namuose Saulius galėjo jaustis viršesnis už visus. Pabandytų jis šitaip pasielgti su kitais vaikais ar suaugusiais žmonėmis... Jam būtų greit paaiškinta, kokios turi būti elgesio taisyklės. Bet kol kas mama tesugeba įvairiais būdais ginti ir teisinti sūnų: „Jūs paprasčiausiai nesuprantate... Jei su juo gražiai elgiamės, jis būna nuostabus vaikas. Tiesiog angelas“.

Vyresni nei 10 metų vaikai
 
Jei tokio amžiaus vaikai vagia iš tėvų pinigus – tai jau rimta problema, kurią reikia spręsti nedelsiant. Kokios galimos vagiliavimo priežastys?
 
Vaikas mokykloje ar kieme papuolė į bėdą, ir pinigai jam – šiaudas, už kurio jis griebiasi, kad išsikapstytų. Situacijų gali būti pačių įvairiausių: jį šantažuoja, jis pralošė, ir pan. Jei pastebite, kad vaikas baugštus, kažko susirūpinęs, nenori valgyti ir kalbėtis, bijo išeiti iš namų, pašoka, kai suskamba telefonas ar durų skambutis – tikėtina, kad jis atsidūrė bėdoje.
Retai, tačiau kartais pasitaiko, kad vagiliauti pradedama dėl mergaičių. Berniukai gėdijasi kalbėti apie savo jausmus, todėl nedrįsta tėvams pasakyti, kad susirado draugę. Prasideda papildomos išlaidos, o kasdienių kišenpinigių jau neužtenka. Paslapčia pasiimti visuomet atrodo lengvesnis variantas, nei kalbėtis apie asmeninius santykius su tėvais. Pastebėti, kad kažkas pasikeitė, galima iš vaiko elgesio: jis labiau susirūpina savo švara ir išvaizda, nepaleidžia telefono iš ragelio, tampa nuolaidesnis. Lygiai tas pats gali nutikti ir mergaitėms, tačiau jos dažniausiai vagiliauja, kai nori įsigyti naujų daiktų ir pasipuikuoti prieš drauges.
Pats blogiausias variantas: vaikui nebesvarbu, kas bus su juo ar šeima. Jis įsitikinęs, kad visas pasaulis yra priešiškai nusiteikęs jo atžvilgiu, todėl atsiranda narkotikai, alkoholis ar bet kokios ekstremalios pramogos. Kodėl? Gali būti, kad šeimoje prasidėjo nesutarimai ir toks elgesys išreiškia vaiko protestą.
 
Situacija: Artūras – vienintelis stambios įmonės savininko sūnus. Jam 16 metų. Tėvas ir mama užsiėmę savo verslu ir kitais su tuo susijusiais reikalais. Abu dar jauni, gražūs, turtingi, ir kiekvienas atskirai mėgaujasi visais gyvenimo teikiamais malonumais. Artūras gimė, kai tėvai dar nebuvo pasiturintys. Jo atmintyje išliko šiltos akimirkos su linksma ir draugiška šeima, kurioje vaikui visuomet buvo skiriama nuoširdaus dėmesio, o pinigai nebuvo pagrindinė vertybė. Bet laikui bėgant tėtis pasikeitė, pinigai ėmė užimti vis svarbesnę vietą, namuose prasidėjo nesutarimai, o vėliau tėvai iš viso nustojo kalbėtis.

Artūras mokėsi privačioje internatinėje mokykloje užsienyje, už kurią tėveliai paklodavo nemenkus pinigėlius. Jokių suvaržymų ir visiška laisvė. Jis galėjo ginčytis su mokytojais, rūkyti net nesislėpdamas ir netgi vogti pinigus iš mokyklos darbuotojų ar kitų mokinių. Tėčiui labai rūpėjo geras šeimos vardas, todėl kiekvieną kartą susidūrus su problema, išsisukti padėdavo pinigai.

Atostogų metu Artūras grįžo namo ir iš savo močiutės slėptuvės „pasiskolino“ nemenką sumą kasdienėms išlaidoms. Visą naktį paauglys linksminosi su draugais, o paryčiais, visiškai girtas, nusprendė pasivažinėti tėvo automobiliu ir padarė didelę avariją. Ir visas šis nevaldomas Artūro elgesys – tai ne vaikiškos išdaigos, o paprasčiausias noras atkreipti dėmesį į save ir vėl pasijusti reikalingu bei mylimu sūnumi.

Vargu ar būna gerų vaikų iš geros šeimos, kurie be jokios priežasties ims nešti iš namų brangenybes ir pardavinėti jas tarpuvartėse. Visus tokius atvejus visuomet lydi ilga priešistorė, kurią tėvai paprasčiausiai ignoruoja. Todėl tėvams prieš smerkiant atžalą už netinkamus poelgius, pirmiausia reikėtų gerai pagalvoti, kas paskatino vaiką šitaip elgtis. Gal paaiškės, kad tame yra daug jų pačių kaltės?

» Rašyti komentarą