Kodėl pykstame ant vaiko?

Ko gero visos mamos sutiktų, kad bent retkarčiais supyksta ant savo kūdikių. Tačiau dažniausiai mumyse kyla visai ne pyktis, o paprasčiausias susierzinimas, kuris po truputį kaupiasi, stiprėja ir neišvengiamai baigiasi iškrova. Jeigu iškrova neįvyksta – anksčiau ar vėliau seks staigus emocinis proveržis, kuris palies tą, kuris yra arčiausiai šio uragano epicentro.

Vos tik susierzini, tavyje kyla nenumaldomas noras apšaukti, trenkti ar sviesti kokį nors sunkų daiktą. Vaikui tokio pobūdžio elgesys gana būdingas, kadangi jis dar nemoka savęs kontroliuoti ir stabdyti, taigi jis visiškai pavaldus emocijoms. Tačiau suaugęs žmogus privalo mokėti valdytis, gebėti įsiklausyti į savo jausmus ir žinoti ar verta daryti tai, kas šauna į galvą.

Pyktis – visiškai normalus  ir neretai net sveikas jausmas, ypatingai tais atvejais, kai moki jį valdyti. Pyktis byloja apie permainų būtinybę (perkrovą) ir suteikia jėgų veikimui. Pabandykime išsiaiškinti, kas tai yra motiniškas pyktis, iš kur jis atsiranda ir ką su juo veikti.

Pyktis, kurį sukelia bejėgiškumas ir nusivylimas

Keista, tačiau sunkiausiai paaiškinamus ir labiausiai gąsdinančius įsiučio priepuolius iššaukia patys mažiausieji vaikai. Naujagimiai atrodo bejėgiai ir nesaugūs, o jaunos mamytės dažnai paprasčiausiai nesupranta jų elgesio. Kūdikis ima verkti, tačiau neaišku, dėl kokios priežasties: pabandai pamaitinti, pervystai, pasūpuoji... Ir niekas nepadeda. Kai mažylio rėkimas užsitęsia , o tu negali jo nuraminti, prarandi pasitikėjimą savo jėgomis („aš niekada jo nenutildysiu!“) ir galvoji tik apie tai, kad šis rėkimas nesiliaus niekada. Būtent šiuo momentu tu rizikuoji susidurti savo pačios įniršiu, o tai, tikėtina, galutinai išves tave iš pusiausvyros.  

„Aš bloga mama“, „Man negalima buvo tapti mama!“ – tokie „atradimai“ išmuša tave iš vėžių, ir tuo metu tau norėtųsi, kad kas nors ateitų ir nuramintų jus abu. O suvokimas, kad tai neįvyks ir tau pačiai reikės susitvarkyti su kol kas tau nepavaldžiomis aplinkybėmis, dar labiau pastūmėja į neviltį.     

Kaip elgtis mamai?

Kadangi suirzimas kilo dėl tavo bejėgiškumo jausmo, o ne dėl to, kad vaikas padarė ką nors negero, tau geriau būtų nuo vaikelio atsitraukti. Negalima duoti kitam daugiau, nei pats turi: tu negali nuraminti vaiko, kol nenurimsi pati. Stengdamasi „prisiderinti“ prie mažylio tam, kad suprastum, ko jis nori, tu nevalingai „užsikrėti“ jo bejėgiškumu, baime, nerimu, kas ir iššaukia emocinį proveržį.    

Pusiausvyros ir sveikos nuovokos susigrąžinimui galbūt pakaktų viso labo išeiti iš kambario (į vonią, balkoną, kitą kambarį), pabūti vienumoje, keletą minučių nematyti susiraukusio kūdikėlio veiduko ir šiek tiek pailsėti nuo pratiso verksmo. Nenutiks nieko blogo, jeigu imsi ir paskambinsi tam, kas tavo manymu galėtų tave paguosti ir nuraminti.  Neskubėk pas vaikelį, lukterk, kol sugrįš jėgos ir pasitikėjimas. Net jeigu mažylis rėkia ir verkia, jam geriau pabūti vienam, negu kartu su įsitempusia ir įsiutusia  mama.Kuomet gretimame kambaryje girdi verkimą, nusiraminti tikrai nėra labai paprasta, tačiau tai padaryti pavyksta greičiau, nei būnant vienoje patalpoje su nepaliaujamai rėkiančiu kūdikiu.
 
Pyktis, kurį sukelia nuovargis


Pykčio protrūkius gali iššaukti ir nuovargis. Kuo vaikelis mažesnis, tuo daugiau tavo buvimo šalia jam reikia, tačiau tau taip pat būtina iš kažkur pasisemti jėgų. Galbūt su vaikeliu praleidi daugiau laiko, nei tau to norėtųsi ir dėl to prarandi galimybę pabendrauti su draugais, užsiimti mėgstama veikla, pailsėti bei paprasčiausiai pajausti gyvenimo džiaugsmą. Laikui bėgant imi jaustis lyg kalėjime, nuolatos prikaustyta prie vaiko lovelės. Tave pradeda erzinti viskas: jis nemoka savarankiškai valgyti, blogai kalba ir visiškai nedžiugina savo pasiekimais. Tavo emocijos visiškai suprantamos – mažylis iš tiesų „užgrobė“ didelę dalį tavo gyvenimo, tačiau ar jis turi kitą pasirinkimą?  

Kaip elgtis mamai?

Toks dirglumas signalizuoja, kad tavo gyvenime reikalingos permainos, o tau metas skirti daugiau dėmesio sau pačiai. Tu atimi iš savęs asmeninį gyvenimą, manydama, kad vaikui bus geriau, jeigu tu visą laiką būsi šalia. Iš tiesų mažyliui kur kas daugiau džiaugsmo suteiks dešimt minučių smagaus žaidimo, nei pastovus, tačiau liūdnas ir priverstinis buvimas kartu.  

Jeigu yra galimybė, kartais mažylį palik su močiute, tėčiu ar aukle. Grįžusi tu džiaugsies matydama kūdikį, o susitikimo džiaugsmas jam pilnai kompensuos išsiskyrimo liūdesėlį (jei apskritai jis buvo). Be to, išsiskyrimai – neišvengiama gyvenimo dalis, todėl ir mažajam žmogučiui  nepakenks tokia patirtis. Jeigu neturi su kuo mažylio palikti, tuomet paaukok kokius nors  buitinius rūpestėlius, kad  nors kūdikio miego metu galėtum pailsėti ir pati.

Pyktis, kurį sukelia neklausymas

Belaukiant trečiųjų metukų, vaiko sąmoningumas ima sparčiai augti ir tu pradedi pastebėti, kad jis puikiai supranta tavo kalbą bei daugumą „galima“ ir „negalima“. Matant padidėjusias mažojo žmogučio galimybes, tu pradedi reikalauti vis daugiau. Savaime suprantama, kad vos tik tavo lūkesčiai nepateisinami, tave apima irzlumas. Jei pykčio protrūkį įtakojo vaiko nepaklusnumas, - turėtum skirti ypatingą dėmesį. Bet kuri mama visuomet įsitikinusi, kad jos reikalavimai yra teisingi, todėl vaikui nepaklausius, ji turi teisę imtis griežtų auklėjamųjų priemonių. Tačiau ar ne per daug skubame? Net jeigu vaikas žino taisykles ir yra pasiruošęs jų laikytis, valdyti savo elgesį jis išmoks tik per porą metų. Elgesio normų žinojimas ir mokėjimas save sustabdyti yra ne tas pats. Mažylis puikiai supranta, kad negalima kiaušinio mesti virtuvėje ant grindų, tačiau susilaikyti negali, nes jam to labai norisi.

Kaip elgtis mamai?


Įdėmiau pasižiūrėk į savo santykius su vaiku. Galbūt jam pavyko įtraukti tave į kovą dėl valdžios ir tavo susierzinimas kyla dėl to, kad jauti, jog šioje kovoje kol kas lyderiauja jis? Tau atrodo, kad jis tavęs negerbia? Tokiu atveju tu reikalauji iš jo patvirtinti tai, ko pati savyje nejauti – savo pačios autoriteto. Tai beprasmiška. Geriau bus, jeigu pati parodysi, kad tave yra už ką gerbti.

Suaugusiems sunku įvertinti, koks stiprus yra įspūdis, kurį jie daro vaikams. Mamai gali atrodyti, kad bandydama įtikinti vaiką šilčiau apsirengti prieš einant į lauką, ji nerėkia, o tik griežtai kalba. O vaikui tas garsus, piktas balsas ir staigūs judesiai gali kelti siaubą.

Dažnai suirzusi mama nepastebi to, kas vyksta su vaiku. Išsigandęs jis dažniausiai instinktyviai sustingsta vietoje ir užsisklendžia. Ir jegu tu nors sekundei žvilgtersi į jo veiduką ar kūnelį, pamatysi, kad jis išgąsdintas. Kartais to pakanka, kad susitvardytum. Tokiu atveju parodyk vaikui, jog pastebėjai jo baimę ir pakomentuok tai neutraliais žodžiais: „Aš apgailestauju, kad tave išgąsdinau, aš to nenorėjau. Man paprasčiausiai nepatogu tave rengti kai tu bėgioji“.

» Rašyti komentarą