Ko nereikia sakyti ir daryti, kai bendraujate su vaiku

Jūs viso labo peržiūrėjote sūnaus puslapį socialiniuose tinkluose, o jis nekalba su jumis visą savaitę. Patikrinote dukros rankinę, o jūsų atžala iš to padarė didžiausią skandalą. Palyginote vaiką su kitais geriau besimokančiais, o kitą dieną jis parsinešė dar blogesnių pažymių. Iš pirmo žvilgsnio jūsų veiksmuose jokio kriminalo nebuvo, tačiau santykiai su vaikais smarkiai pašlijo. Kodėl taip nutinka?
 
Vaikai kai kuriuos veiksmus priima kaip agresiją ir smurtą jų atžvilgiu. Kaip išvengti tokių klaidų?
 
Nepamirškite ribų
 
Asmeninė erdvė reikalinga ir svarbi kiekvienam – ir visai nesvarbu, ar kalbame apie vaiko kambarį, ar apie socialiniu tinklus, ar apie rankinės turinį. Šeima turėtų būti saugi vieta, kurioje niekas negresia, o liesdami atžalos daiktus jūs peržengiate asmeninės erdvės ribas.
 
Kodėl šios ribos peržengiamos? Dažniausiai – dėl to, kad mes jaudinamės ir dėl ko nors nerimaujame, nes norime būti artimesni. Tačiau tokie veiksmai tik dar labiau pablogina tarpusavio santykius: užuot tikrinę rankinę, geriau susivokite savo jausmuose. Nors daugumai tėvų tai skamba keistai, tačiau vaikai turi teisę į privatumą, asmeninę erdvę (net ir nuo tėvų).
 
Nuotraukų rodymas pašaliniams
 
Tokie veiksmai – taip pat nepagarba vaiko asmeninei erdvei. Jie žeidžia jo savigarbą. Tikrai ne kiekvienas žmogus pasirengęs parodyti savo vaikystės nuotraukas, kuriose jis sėdi ant puoduko, maudosi nuogas ir pan. Vaiko nuotrauka – tai ne tik tėvų, bet ir vaiko nuosavybė. Jeigu norite kam nors tokias nuotraukas parodyti, būtina atsižvelgti į atžalos nuomonę. Jeigu vaikas ne prieš – rodykite. Jeigu jis nenori – nedarykite to.
 
Nuvertinimas
 
Daugelis tėvų nuvertina savo vaikus, lygindami juos su kitais ar tiesiog išsakydami savo nepasitenkinimą: „Iš tavęs nėra jokios naudos. Visiškas atgrubnagis!“, ir t.t. Suprantama, pažeminti jų paprastai niekas nenori – taip siekiama motyvuoti savo atžalas, kad jos susiimtų ir imtų gerą pavyzdį. Tačiau panašios frazės tik žeidžia mažą žmogų, pabrėžia, kad jis blogesnis už kitus.
 
Ką daryti? Dažniau girkite savo atžalą už mažas pergales (gavo dešimtuką, kažkam padėjo ir t.t.). O jei problema rimta (nepažangumas, blogas elgesys) – ieškokite jos priežasčių ir ją pašalinkite.
 

Įkyri kontrolė ir hipergloba
 
Iki tam tikro amžiaus kontroliuoti ir globoti vaikus reikia, tačiau būtina jausti saiką. Kai kalbama apie hiperglobą, omenyje turimi tėvai, kurie savo atžalai nieko neleidžia daryti savarankiškai (nei užsirišti batų, nei išsirinkti drabužių, nei priimti sprendimų).
 
Augdami vaikai ima tolti nuo tėvų, ir tai natūralu. Jei negalite su tuo susitaikyti, galbūt vertėtų kreiptis pagalbos į psichologus. Savo frazėmis „aš geriau žinau!“, „tai – tavo paties labui“, „aš darau tai dėl tavęs“ jūs tik skatinate infantilumą, priklausomybę nuo jūsų ir vaiko nepasitikėjimą savo jėgomis.
 
Ignoravimas, jokio atgalinio ryšio
 
Tai, žinoma, ne smurtas tiesiogine prasme, tačiau kai ignoruojate vaiką svarbiomis jo gyvenimo akimirkomis, tai gali jį traumuoti. Pavyzdžiui, mama supyko ant vaiko ir nusprendė su juo nesikalbėti, bet net nepaaiškino, kodėl taip elgiasi, arba tik formaliai domisi, kas vyksta vaiko gyvenime, nesigilindama į detales: „Mokytojas sudavė liniuote per nagus? Vadinasi, buvo už ką.“
 
„Juokingos“ pravardės
 
Tai pravardės, kurios juokingos tėvams, bet ne vaikams. Įsiklausykite, ką jie girdi: kvailiukas, storulė, viščiukas... Tai – įžeidimai. Ypač skaudu, kai sakote tai vaikui girdint kitiems.
 
Atstūmimas
 
„Palik mane ramybėje. Visų vaikai kaip vaikai, o tu – vaikštanti bėda. Aš neturiu kada užsiimti su tavimi“, ir pan. Tokios frazės skamba gana dažnai, yra įprastos, todėl net nesusimąstoma, kaip šie žodžiai gali skaudinti atžalą. Kur nors „pasiųsti“ galima grubiai, susierzinus, o galima ir taktiškai, nekertant per savivertę: „Atleisk, aš dabar užsiėmusi, aptarkim tai vėliau.“ Pirmuoju atveju vaikas jausis nereikalingas ir be abejo – įskaudintas.
 
„Gaslighting“
 
Šis terminas taikomas psichologinio smurto formai, kuomet žmogus verčiamas abejoti savo adekvatumu ir pačia realybe. Kai kurie tėvai tai daro visiškai nesąmoninga, nesusimąstydami: „tu viską išsigalvojai, tau pasirodė, to nebuvo“ ir pan. Už to neretai slypi baimė pripažinti savo kaltę dėl vaiko problemų ar baimė tapti „blogais tėvais“. Sudėtingose situacijose vaikas pasitiki artimiausiais žmonėmis („mama visada sako tiesą“), o ateityje jam gali būti sunku kam nors patikėti savo jausmus ir mintis.

» Rašyti komentarą