Kaip vystosi vaiko vaizduotė? (II dalis)

Kartais vaiko vaizduotė ima gąsdinti: jo fantazijose atsiskleidžia baimė, agresija, konkurencija, priešiški jausmai artimiausiems žmonėms ir t.t. Ir savaime suprantama, kad tėvams sunku suprasti, ar tai tėra “nekalti” žaidimai, ar pirmasis signalas, kad metas susirūpinti. Štai dvi skirtingos istorijos, padėsiančios pažvelgti į šią situaciją iš arčiau.

Pirmoji istorija “Aš ne bailys, bet bijau...”

Iki 4 metų Vaidas buvo tylus vaikas. Jis visuomet gerai valgė, žaisdavo ir beveik niekuomet neprieštaraudavo mamai. Tačiau maždaug prieš mėnesį viskas kardinaliai pasikeitė. Eidamas pasivaikščioti, jis neatsitraukdavo nuo mamos nė per žingsnį, o atėjus metui miegoti – stengdavosi kuo labiau tempti laiką: tai pavalgyt norėjosi, tai atsigert ar į tualetą nueiti. Iš pradžių mama pyko, tačiau vėliau atkreipė dėmesį į vaiko piešinius. Beveik visuose buvo pavaizduotos įvairiausios pabaisos. Mama pradėjo atsargiai klausinėti ir vaikas išsidavė, kad eidamas miegoti po savo lova girdi knibždančius monstrus...

Tokią istoriją iš savo vaikystės galėtų papasakoti ne vienas dabar jau suaugęs žmogus. Tik ne visuomet vaikai išdrįsta pasipasakoti, o tėveliai ne visuomet tai pastebi. Statistika rodo, kad kas antras 3-5 metų vaikas bijo pasakų personažų, netikėtų garsų, skausmo. Kas trečias – transporto priemonių, vandens ir uždaros erdvės. Sulaukus 6 metų atsiranda gaisro, potvynių, stichinių nelaimių baimės, kurias visas galima apibendrinti kaip mirties baimę.

Kaip nebūtų keista, šios gąsdinančios fantazijos gali būti naudingos. Kiekvienas vaikas išgyvena baimių laikotarpį ir tai yra būtina, nes padeda stiprinti tokias savybes kaip atidumas, atsargumas ir savisaugos instinktai. Tiesiogiai susidurdamas su baimėmis, vaikas ima suprasti, kad už savo gyvenimą ir sveikatą yra atsakingas jis pats, ne tik tėvai.

Kai tik baimė įgyja konkrečią formą (pavyzdžiui pasireiškia įsivaizduojamomis pabaisomis), tuomet galima pradėti su ja kovoti. Paprašyk, kad vaikas savo fantazijos reginius nupieštų. Įprastai, bandant vaizdžiai perteikti įvairias detales popieriuje ir susiduriant su baime akis į akį, ji pasirodo ne tokia ir baisi. Tuomet paprašyk, kad vaikas nupieštų papildomas detales, dar labiau sušvelninsiančias bendrą vaizdą: pavyzdžiui, ant pabaisos veido galima nupiešti juokingus ūsus ar akinius nuo saulės. Pieškite tol, kol piešinys vaikui ims kelti šypseną. Gali būti, kad šį žaidimą teks pakartoti kelis kartus, kol vaikas visiškai įsitikins, kad jam tikrai nėra ko bijoti.

Su vaiką persekiojančiais siaubūnais galima kovoti pasakomis. Pavyzdžiui, tėtis gali pasakyti, kad pati geriausia priemonė, padedanti įveikti visus baubus – tai stebuklinga lazdelė iš beržo šakelės. Visi kartu nueikite į mišką, susiraskite šakelę, kad būtų įtikinamiau, galite netgi sukalbėti burtažodį, kuris pavers tą šakelę stebuklinga, ir grįžę namo padėkite ją vaikui po pagalve, kad naktį jis visuomet jaustųsi ramus.


Dar vienas puikus metodas – tai įsigyti augintinį. Papasakok vaikui, kad namuose, kuriuose auga gyvūnėlis, niekuomet nepasirodo siaubūnai. Tai suteiks mažyliui saugumo jausmą. Be to, jis turės ir nuostabų draugą, taigi rečiau galvos apie savo baimes.

Na ir žinoma, prieš miegą reikėtų pasirūpinti ramiu vaiko laisvalaikiu: jokių kompiuterinių žaidimų, skatinančių vaizduotę ir animacinių filmukų, kurie dar ilgai išlieka vaiko mintyse. Gali pasekti mažyliui gražią pasaką (geriau, kad ji būtų kuo realesnė) ir paglostyti ar pašukuoti jam plaukus.

Antroji istorija “Aš – superžmogus”

Vaidui 5,5 metų. Jis aktyvus ir labai žingeidus berniukas, tačiau jo mama susirūpinusi dėl vaiko pomėgių. Jis nuolatos žiūri fantastinius filmukus, kurių pagrindiniai veikėjai turi antgamtinių galių: žmogus voras, betmenas ir t.t. Visi drabužiai, patalynė, indai ir kiti daiktai turi būti su šių veikėjų atvaizdais. Savaime suprantama, mažylis nuolatos ir pats įsivaizduoja turintis galių, todėl namuose, kieme ir darželyje prisigalvoja įvairiausių situacijų, kuriose galėtų pademonstruoti savo sugebėjimus. Kaip tikras didvyris jis pradeda kovoti su kitais vaikais, aiškindamas, kad kaunasi prieš blogį. Dažniausiai viskas baigiasi kitų vaikų ašaromis. “Iš kur pas jį tiek agresijos?” - niekaip negali suprasti Vaido mama.

Įrodyta, kad agresyvios fantazijos formuojasi stebint įvykius, kuriuose naudojamas smurtas. Smurtą reikėtų suprasti plačiąja prasme: mamos rėkimas, muštynės su broliu, fizinės bausmės ar net griežti draudimai. Ir nepamirškim, kiek daug “idėjų” galima pasisemti vien iš animacinių filmukų, kuriuose nuolatos kovojama, ir filmų – kuriuos net nesusimąstydami apie žalą vaikui žiūri tėveliai.

Didžiausia problema tame, kad žmogus voras, betmenas ir kiti superherojai yra geriečiai. Vaiko psichika gana “lanksti”, todėl gaunama informacija gali labai išsikreipti: “gerasis” personažas įprastai turi atrodyti baisus ir gąsdinantis, dažnai kovojantis, o kartais net ir nužudantis “blogus” personažus. Kitaip tariant, būti tiesiog geru nepakanka. Reikia tai įrodyti “naikinant” tariamus priešus. Taigi vaiko vaizduotėje dažnai atsiranda agresyvių fantazijų, o “gerasis” personažas staiga tampa žiaurumo įsikūnijimu.

Agresyvių fantazuotojų tėveliams reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į vaiką supančią aplinką, bet ir į taikomus auklėjimo metodus. Ar ne per dažnai sakomas žodelis “negalima”? Ar vaikas nebaudžiamas fiziškai? Ar ne per daug jam nurodinėjama ir reikalaujama besąlygiškai paklusti? Tokie metodai skatina vaiką neteisingai suvokti blogio sampratą. Už kiekvieną blogą poelgį (mažam vaikui “blogu” gali tapti viskas, kas nesutampa su jo įsivaizdavimu) reikia bausti. Juk tokia “geriečio, tvarkos saugotojo” pareiga. Taigi jei darželyje kas nors neatidavė jam žaislo ar kieme nesutiko užleisti vietos ant supynių, gali kilti tikras mūšis. Tau tai atrodys kaip agresijos proveržis, o vaikas manys, kad jis tiesiog įgyvendina teisingumą, arba kitaip sakant – nugali blogį. Taigi jei tavo mažylis dažnai skriaudžia kitus vaikus arba žaislus, o paklausus “kodėl?” atsako, kad jie blogai elgiasi  - tuomet tau tikrai reikėtų susirūpinti. Gal vaikas savo fantazijomis atspindi tavo pačios elgesį?

» Rašyti komentarą
» Komentarai
Armenas
2011-12-22 22:32
Palaikau Skirmos nuomone. Mane labai erzina kai suauge zmones su vaikais kaip su kvailiais bendrauja. Vaikas yra imlus ir protingi, todel su jais reikia kalbeti kaip su suaugusiais.
Skirma
2011-12-22 22:31
Nebūtina sakyt "griežtai" ne. Bet reikėtų su vaiku kalbėti apie matytus vaizdus, analizuoti kodėl vyko būtent taip, ko veikėjai siekė, kokiais kitais būdais viską buvo galima padaryti ir t.t.
Vitolde
2011-12-22 22:30
O kaip vaikui nerodyti? kai i kiema nuejes jis nieko daugiau negirdi kaip tik "ka rode per naujausia serija". Negi pasakysi vaikui kad visiems galima, o vat tau grieztai ne?
Landscape
2011-12-22 20:16
Rodysi ar nerodysi, vis tiek pamatys. Jei ne namie, tai pas draugus.
Audronė
2011-12-22 18:21
Nerodykit žiaurių filmukų, ir realiame gyvenime nesąmonių bus mažiau