Kaip vystosi vaiko dėmesingumas? (I dalis)

“Na kur tu žiopsai? Būk atidesnis!” - kai kurie vaikai šią frazę girdi kiekviename žingsnyje: tiek namuose, tiek mokykloje ar tiesiog kieme. Viskas labai paprasta: suaugusieji mano, kad mažieji yra išsiblaškę, todėl savo pastabomis tikisi padidinti jų dėmesingumą. Tačiau jei į šią situaciją pažvelgtume iš kitos pusės, suprastume, kad vaikas ir taip dėmesingas, tik tas dėmesys nukreiptas į jam, o ne tėveliams svarbius dalykus.

Vaikui nerūpi šaukštas, laikomas rankoje, nes jis įdėmiai seka, kas vyksta televizoriaus ekrane. Jo marškiniai susegti kreivai, nes besirengdamas ji turėjo įdomesnės veiklos ir viską darė nesąmoningai, “automatiniu” režimu. Eidamas per gatvę jis neapsidairo, nes jo dėmesį prikausto nauji vitrinų papuošimai, o be to, juk šalia yra mama, kuri visuomet viską sureguliuoja.

Dėmesingumas – psichikos procesas, glaudžiai susijęs su pasaulio pažinimu ir pasireiškiantis kryptingu minčių susitelkimu į konkretų objektą. Kiekvieną dieną vaikas iš aplinkos gauna didžiulį informacijos srautą, tačiau smegenys pasirenka vieną dominuojantį objektą, kuris užima svarbiausią vietą. Tokiu būdu visos likusios informacijos poveikis yra slopinamas ir ji nepasiekia vaiko sąmonės.

Pirmuosius išorinio dėmesingumo požymius galima pastebėti jau labai ankstyvame vaiko amžiuje. Ieškančios akys, galvutės  pasukimas į šviesos, kvapo ar garso skleidimo pusę,  sustingimas - panašios reakcijos suteikia galimybę išskirti objektus, sudominusius mažylį, taip pat fiksuoti jo dėmesio išraiškas.

Iki mokyklinio amžiaus vaikų elgesyje galima pastebėti ir vidines dėmesingumo apraiškas, kurios nukreiptos į mintis ir jausmus. Tikriausiai visi ne kartą esame matę, kaip pamiršęs visus savo darbus, vaikas tarsi apmiršta ir “stiklinėmis” akimis įsistebeilija į vieną tašką. Jis pamiršta, ką iki šiol darė, todėl suaugusiesiems dažnai atrodo, kad jis nedėmesingas ir negali susikaupti, tačiau iš tiesų to nereikėtų laikyti nedėmesingumu. Priešingai, tai yra vidinio dėmesio kulminacija, kuomet tam tikros mintys, prisiminimai ar fantazijos užima absoliutaus dominavimo poziciją ir visus likusius objektus išstumia iš vaiko sąmonės.

Susikaupimas ir dėmesio sutelkimas gali atsirasti kaip atsakas į stiprų, neįprastą ar netikėtą dirgiklį, įtakotą ne paties vaiko, o aplinkybių. Toks susikoncentravimas vadinamas nevalingu. Suaugusiems žmonėms tokių situacijų pasitaiko rečiau, nes jie turi daugiau patirties, taigi aplinkiniai įvykiai juos mažiau stebina. Na o penkerių – septynerių metų vaikų dėmesį patraukti labai nesunku, juk aplink juos nuolatos vyksta kažkas naujo ir dar nematyto.

Įsivaizduok, kad darželyje, kokio nors užsiėmimo metu, už durų pasigirta garsus triukšmas arba už lango kas nors žaidžia su aitvarais. Gali būti tikra, kad tą akimirką vaiko dėmesys bus sutelktas į naują, netikėtą įvykį ir jo pasąmonėje šis įvykis užims svarbiausią vietą, išstumdamas visas iki šiol buvusias mintis ir priversdamas pamiršti apie tai, ką jis veikė iki šiol. Lygiai tas pats nutinka ir su suaugusiais žmonėmis, tik mes, priešingai nei vaikai, dažniausiai prieš tai darytų darbų nemetame, o atliekame juos  nesąmoningai. Pavyzdžiui, tu skaitai knygą, tačiau tavo mintys kur nors nuklysta. Akys ir toliau atlieka mechaninį darbą (skaito parašytus žodžius), tačiau gauta informacija nėra įsisavinama. Vaiko sugebėjimas veikti nesąmoningai nėra gerai išsivystęs, todėl nukreipus dėmesį į naują objektą, įprastai jis pamiršta ką darė prieš tai.


Patyręs mokytojas visuomet žinos kaip susidoroti su situacija, sukėlusia nevalingą vaiko dėmesio atitraukimą. Reikia suprasti vieną dalyką: atitraukti dėmesį nuo įdomaus įvykio gali tik dar įdomesnis įvykis, todėl nepakanka pasakyti “vaikai, susikaupkit”. Toks metodas – visiškai neveiksmingas. O štai suvaidinti, kad į klasę atėjo paštininkas ir atnešė svarbią žinią – gali būti kur kas veiksmingiau. Juk tokiu atveju vaikų dėmesį patrauks net du dalykai: pirma – atsirado kažkoks naujas personažas, antra – atnešė kažkokią svarbią žinią, kurią tikrai norėsis išgirsti. Taigi vaikų dėmesys vėl bus nukreiptas į užsiėmimą.

Sulaukęs maždaug šešerių metų, vaikas pradeda savarankiškai valdyti mintis, taigi sugeba visą dėmesį sutelkti į svarbius ir reikalingus objektus ar įvykius, nereikšmingus dalykus nustumdamas į antrą planą. Taigi nereikėtų tikėtis, kad anksčiau mokykla pradėjęs lankyti, ar savarankiškai namuose besimokantis vaikas sugebės susikaupti taip, kaip tikisi suaugusieji. Toks sąmoningas dėmesio sutelkimas reikalauja tiek fizinių, tiek emocinių pastangų, todėl už šias pastangas vaikus reikėtų pagirti.

Pavyzdžiui, sekmadienį jaunesnioji sesutė žiūri filmukus, o vyresnėlis šešiametis berniukas susikaupęs užbaiginėja piešinį, kurį pirmadienį reikės nusinešti į mokyklą. Jam taip pat norisi pasižiūrėti filmukus, tačiau jis puikiai žino, kad turi atlikti nebaigtą darbą. Pasitelkęs valią jis nukreipia mintis į savo tikslą ir jį įgyvendina. Suaugusieji tai priima kaip savaime suprantamą dalyką, nes įprastai jų kasdienybėje pareigos visuomet užima pirmąją vietą. Tačiau vaiko gyvenime sistema veikia kitaip: jis dar nesuvokia, kaip svarbu yra atlikti savo pareigas, todėl toks sąmoningas jo pasirinkimas turėtų būti įvertintas.

Kaip vystosi sąmoningas dėmesingumas? Priemones, reikalingas sąmoningam savo elgesio kontroliavimui, vaikas gauna bendraudamas su suaugusiais žmonėmis. Pavyzdžiui, būdamas mažas jis galėdavo žaisti taip, kaip jam pačiam patinka, o šiek tiek paaugus jau atsirado žaidimai su taisyklėmis, kurios pratina prie sąmoningų veiksmų atlikimo. Kuo dažniau įvairiose situacijose vaikas turės elgtis pagal tam tikrus nurodymus, tuo greičiau jis pripras veikti sąmoningai: “Jei aš noriu gauti tai, reiškia turiu padaryti tą”. Šiuo atveju labai svarbus žodinis bendravimas. Jei vaikas stato ką nors iš kaladėlių ir jam nesigauna, veiksmingiausia pagalba yra būtent žodinė: “Kad pilis stovėtų, apačioje visuomet reikia dėti didžiausias kaladėles, ant kurių laikysis mažesnės. Kuri kaladėlė yra pati didžiausia?” Tokiomis žodinėmis instrukcijomis ugdyti vaiko dėmesingumą reikia nuo ankstyvo amžiaus. Tokiu būdu jis įpras ne stebėti, o girdėti, ir visa tai labai padės mokykloje, kurioje mokytojas neturės galimybės kiekvienam vaikui asmeniškai skirti daug dėmesio.

Dažnai nutinka taip, kad sąmoningai nukreiptas dėmesys tampa nesąmoningu. Pavyzdžiui, piešdamas piešinį, vaikas taip įsitraukia, kad nebegirdi iš televizoriaus sklindančių filmuko garsų. Jo dėmesys pilnai nukreiptas į vieną objektą. “Na ir šauniai tau gavosi nupiešti” - atbėgusi nusistebi mažoji sesutė, o berniukas net nepastebi, kad praėjo tiek daug laiko ir filmukų jau seniai neberodo.

Gebėjimas nukreipti dėmesį į kelis skirtingus objektus ar veiklas, atsiranda su laiku. Norėdama išsiaiškinti, koks “platus” yra tavo vaiko dėmesingumo ratas, gali išbandyti vieną žaidimą. Padėk ant stalo 10-15 smulkių daiktų ir uždenk juos rankšluostuku. Tuomet atidenk visus daiktus 3 sekundėms ir vėl uždenk. Kiek daiktų vaikas įsidėmėjo?

Įrodyta, kad vidutiniškai suaugusio žmogaus dėmesys nukreipiamas į ne daugiau kaip septynis daiktus. Keturių – penkerių metų vaikas įprastai įsidėmi tik vieną elementą, o šešerių metų – net tris. Tačiau skaičiai gali skirtis priklausomai nuo pačių daiktų ir jų išdėstymo. Pavyzdžiui jei daiktai guli per arti arba priešingai, per toli vienas nuo kito, įsidėmėtų daiktų skaičius sumažės. Lygiai tas pats nutiks tuo atveju, jei kai kurie daiktai vaikui bus neįprasti, nes būtent jie patrauks dėmesį ir užgoš visus likusius.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
Mur
2011-12-12 07:40
Ir vėl tiktų frazė: " būna visaip"
Kate
2011-12-11 23:59
pabandziau su tuo daiktu uzdengimu. Mano dukrai 4 metukai. Ir tikrai jinai isidemejo tik viena daikta
M
2011-12-11 20:56
naudingas straipsnis tiems, kurie augina hiperaktyvius vaikus