Kaip vystosi vaiko dėmesingumas? (II dalis)

Sulaukus šešerių metų ne tik padidėja tuo pačiu metu suvokiamų daiktų skaičius, bet ir pasikeičia dalykai, traukiantys vaiko dėmesį. Jei trejų – keturių metų vaiko dėmesį labiausiai traukdavo ryškios spalvos ir neįprastos formos, tai sulaukus šešerių įdomiais gali tapti išoriškai niekuo neypatingi daiktai. Tokiame amžiuje noras pažinti įgauna gilesnę prasmę. Pavyzdžiui, jei iki šiol jis atkreipdavo dėmesį tik į keistą žmogaus išvaizdą, pavyzdžiui ryškiaspalvį megztinį, tai dabar jį gali patraukti pats žmogus ar jo elgesys.

Taip pat kinta ir sugebėjimo susikaupti ties viena veikla trukmė. Jei iki mokyklinio amžiaus vaikai tą patį žaidimą gali žaisti 30-50 minučių, tai sulaukus maždaug šešerių metų, tos pačios veiklos trukmė pailgėja iki dviejų valandų. Taip nutinka dėl to, kad vaiko interesų ratas platėja, taigi toje pačioje veikloje jis gali įžvelgti daugiau jį dominančių dalykų, kurie ir palaiko jo dėmesį.

Kaip teigia žinoma vaikų psichologė V.S. Mukhina, mokyklinio amžiaus vaikas, žiūrėdamas į vieną paveiksliuką, gali dvigubai ilgiau išlaikyti dėmesį, nei galėdavo būdamas keturių metų. Vėlgi, viskas susiję su tuo, kad prasiplečia vaiko interesų ratas: tame pačiame vaizde jį gali sudominti daugiau detalių, taigi savaime suprantama, paveiksliuko analizei skiriama daugiau laiko.

Buvo atliktas įdomus tyrimas: iki mokyklinio amžiaus vaikams reikėjo atlikti neįdomią užduotį – sudėlioti spalvoto popieriaus iškarpas į skirtingų spalvų dėžutes. Tyrimo metu buvo stebima veiklos ir nukrypimo nuo jos trukmė. Lyginant dvejų – trejų metų ir penkerių – šešerių metų vaikų elgesį paaiškėjo, kad pastarieji gali išlaikyti dėmesį ties jiems neįdomia veikla maždaug keturis kartus ilgiau ir beveik penkis kartus rečiau atitraukia dėmesį į pašalinę veiklą. Tuo tarpu vyresni, mokyklinio amžiaus vaikai lengviau susikaupia ties ta veikla, kuri juos domina intelektualiaja prasme (dėlionės, mįslės ir t.t.).

Nustatyta, kad šešerių metų vaikai aktyviai ir be pertraukos vieną ir tą patį darbą gali daryti ne ilgiau nei 15-20 minučių, todėl jei pamoka vyksta 35 minutes, užsiėmimų pobūdį reikėtų keisti ne rečiau nei kas 20 minučių. Per savaitę šešiamečio mokymosi programoje turėtų būti ne daugiau nei 20 pamokų, ir tik 8 iš jų gali būti reikalaujančios visiško susikaupimo. Specialistai pastebėjo, kad mokantis šešias dienas per savaitę, našiausios dienos yra antradienis ir trečiadienis. Šiomis dienomis tikslinga skirti po keturias, o likusiomis dienomis – po tris pamokas. Pirmąją savaitės dieną ir savaitės pabaigoje viena pamoka turėtų būti įtempta ir reikalaujanti susikaupimo, o kitos – lengvesnės, pavyzdžiui muzika, dailė ar fizinis lavinimas.

Dažniausiai iki mokyklinio amžiaus vaikų gebėjimas susikaupti nėra pakankamai išvystytas, todėl jie labai greitai susidomi pašaliniais dalykais ir praranda koncentraciją. Norint, kad mokykloje vaikui gerai sektųsi, būtina skatinti jo dėmesingumą. Pavyzdžiui, gali išbandyti tokią metodiką: kartu su vaiku mokykis eilėraščio, kai namuose bus įjungtas televizorius ar muzika. Pirmąsias keturias eilutes išmokite prie tylaus garso, sekančias – prie padidinto garso, na o mokantis paskutiniąsias eilutes garsą padidink tiek, kad jis būtų lygus tavo kalbėjimo tonui. Toks pratimas skatins vaiko gebėjimą prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir išlaikyti dėmesį ties vienu svarbiausiu objektu.

Nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir persiorientuoti iš vienos veiklos į kitą dažnai įvardinamas kaip paprasčiausias išsiblaškymas. Dažniausiai taip nutinka emocionalesniems vaikams. Įvairūs vaizdiniai ar garsai (filmai, pasakos ir t.t.) palieka gilų įspūdį ir užvaldo mintis, todėl jiems sunkiau pavyksta sugrįžti į realybę. Kitaip tariant, ryškūs prisiminimai vaiko sąmonėje užima dominuojančią poziciją, į šoną nustumdami dabarties įvykius. Šiems vaikams dažnai kyla problemų mokykloje: jei pamokos metu reikia atlikti kelias skirtingas užduotis, jų mintys nespėja “peršokti” ir prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių, todėl jie dažnai nespėja kartu visais arba užsisvajoję (vis dar galvodami apie prieš tai buvusią veiklą) neišgirsta mokytojos nurodymų ir tiesiog nesupranta užduoties esmės. Kita problema – vaiko susidomėjimas tam tikrais konkrečiais dalykais. Pavyzdžiui, pirmokui labai įdomi matematikos pamoka. Jo susižavėjimas skaičiavimu toks stiprus, kad net ir prasidėjus kitai pamokai jis niekaip negali pamiršti to, ką išmoko per matematiką. Visos jo mintys nukreiptos į vieną konkretų dalyką, todėl jis niekaip negali susikaupti likusių pamokų metu. Dažnai tėvai daro vieną klaidą: teigia, kad jų vaikas gabus kažkurioje vienoje srityje. Iš tikrųjų vaikas gali būti gabus įvairiose srityse, tačiau tam tikri dalykai jo dėmesį patraukia kur kas labiau. Tokiu atveju reikėtų pabandyti pakeisti dienotvarkę: jei vaikui labiausiai patinka matematika, tai būtent šią pamoką išbrauk iš dienos užsiėmimų ir stebėk, kaip jam seksis sutelkti dėmesį į kitas pamokas. Gali paaiškėti, kad pašalinus “dirgiklį” (dėmesį atitraukiančią veiklą), vaikas kuo puikiausiai sugeba susikaupti ties kitomis veiklomis ir jo pasiekti rezultatai būna kur kas geresni.

Ir vis dėl to, reikia pripažinti, kad sugebėjimas susikaupti neatsiranda savaime. Jį būtina palaipsniui ugdyti. Psichologai teigia, kad iki mokyklinio amžiaus vaikams turėtų būti formuojami trys pagrindiniai dėmesio išlaikymo įgūdžiai:

  • Palaipsniui vaikas turi išmokti priimti vis sudėtingesnes instrukcijas.

Pavyzdžiui bet kuris žaidimas turi prasidėti nuo lengviausių užduočių, kurios nuolatos vis sunkėja. Jei vaikas su užduotimi nesusitvarko, tėvų pareiga padėti jam duodant žodines instrukcijas (paaiškinant, ką ir kaip daryti).

  • Vaikas turi įsiminti jam duotas instrukcijas viso užsiėmimo metu.

Kad vaikas įsisavintų informaciją, tuos pačius žodžius (nurodymus kaip ir ką daryti) gali tekti pakartoti kelis kartus. Geriausiai informacija įsisavinama ją garsiai pakartojant, todėl gali paprašyti vaiko, kad jis pakartotų viską, ką jam sakei.

  • Vaikas turi mokytis savikontrolės.

Skatink vaiką savarankiškai vertinti savo paties darbus, ieškoti ir taisyti klaidas. Tai skatina vaiko savarankiškumą ir dėmesingumą.

Vaiko dėmesingumo vystymui gali išbandyti šias paprastas užduotis:

  • Užsidenk akis ir papasakok, kaip apsirengę vaikai, su kuriais tu žaidi.
  • Užsidenk akis ir papasakok, kokios spalvos plaukus turi kiti žaidžiantys vaikai.
  • Užsidenk akis ir išvardink kitus žaidžiančius vaikus, pradėdamas vardinti nuo paties žemiausio iki aukščiausio.
  • Apsižvalgyk po kambarį. Dabar užsimerk ir išvardink kokie daiktai yra kambaryje ir kurioje vietoje jie stovi.
  • Kiek namuose yra langų ir durų?
  • Kiek vaikiškų knygelių tu turi? Ir t.t.
» Rašyti komentarą
» Komentarai
Sudėtinga
2011-12-12 17:15
Mano atmintis ne fotografinė, o emocinė galiu gatvėj susitikus žmogų atpažint tuos pačius kvepalus, kuriuos kartą panaudojo kolegė, jeigu jie man sukėlė bent šiokią tokią emociją, bet pamačiusi tokį pat rankinuką turbūt nepastebėčiau, kad esu jį kažkur mačiusi.
Gai
2011-12-12 17:12
O ką daryti su tais, kurie pernelyg dėmesingi ir stipriai įsitraukia į vieną veiklą?
Nastia
2011-12-12 17:01
Oj, jei manęs paprašytų kas nors pasakyti kaip mano bendradarbės apsirengusios, aš tikrai nesugebėčiau
Žinot
2011-12-12 16:50
Tuos straipsnio gale siūlomus žaidimukus ir pati pabandžiau įveikti. Ir galiu pasakyti, kad man dėmesingumo laaaaaabai labai trūksta
Linnn
2011-12-12 15:29
Labai įdomu