Kaip tinkamai reaguoti į blogus vaiko pažymius?

Žinoma, kiekviena mama nori, kad jos vaikas mokytųsi tik gerais pažymiais, būtų protingas ir talentingas. Vis dėlto neretai nutinka taip, kad svajonės prasilenkia su realybe, ir jis ima „džiuginti“ tėvelius visai ne tais rezultatais, kokius jie norėtų matyti pažymių knygelėje... Tada prasideda skandalai: ima atrodyti, kad be šios temos kitų tiesiog nebėra. Ji nemaloni tiek tėveliams, tiek pačiam vaikui. Ką daryti, kad išvengtum kraštutinumų? Kaip vertinti pažymius? Kaip pažadinti susidomėjimą mokslais?

Kodėl vaikai nori mokytis?

Norėti mokytis yra įgimta – tai natūralus poreikis. Jeigu pažiūrėtume į vienerių metukų mažylį, jis kiaurą dieną vien tai ir tedaro. Jo niekas neverčia, jis pats valandų valandas tyrinėja, kaip atsidaro stalčius ar virtuvės spintelė, ai6kinasi, ką mama laiko savo komodoje ir kaip pagaminti puodai.

Jeigu tėvai elgiasi teisingai, šis poreikis išlieka ir tada, kai atžala pradeda lankyti mokyklą. Vis dėlto labai dažnai 6–7 gyvenimo metais jie ima skųstis, kad vaikas beveik niekuo nebesidomi, o priversti jį ko nors imtis yra tiesiog neįmanoma. Kodėl gi taip nutinka?

Kodėl vaikai nenori mokytis?

Dažniausiai entuziazmas išgaruoja, kai tėveliai ima per daug kištis į spontaniško mokymosi procesą. Tai gali reikštis:

  • Noru „padėti vaikui“ („O gal geriau leisk, kad aš padaryčiau?“);
  • Noru kontroliuoti atlikimo procesą („Kaip ten mano Mildutė rišasi batukus?“);
  • Noru parodyti, kaip vaikas gerai ar blogai atlieka vieną ar kitą veiksmą („Violetinių kačiukų nebūna“);
  • Troškimu įvertinti rezultatą („Tau nelabai gerai išėjo laivelis“);
  • Begale draudimų („Šitos vazos liesti negalima“).

Visa tai baigiasi tuo, kad įgimtas poreikis mokytis tiesiog išblėsta – užuot tai daręs, vaikas priverstas tenkinti tėvų norus, pateisinti jų lūkesčius. Atkreipk dėmesį, kad labai dažnai tai vyksta dar prieš pradedant lankyti mokyklą.

Kas svarbiau: rezultatas ar procesas?

Rezultatai neturėtų būti svarbesni nei pats mokymosi poreikis. Jeigu mažylis sugaišo pusę metų, kad išmoktų piešti katytę, ištepliojo viską, kas tik įmanoma, o kopija vis tiek neprimena originalo, vertinti reikėtų tikrai ne rezultatą, o įdėtas pastangas.

Pasakyk, kad tave labiau džiugina vaiko noras išmokti piešti, o ne tai, kad katinėlis panašus sofą. Jeigu girsi tik už gerus rezultatus, o pamirši, kiek reikėjo įdėti jėgų, gali įvaryti kompleksą – mažylis ims manyti, kad jis nepajėgus pasiekti gerų rezultatų.

Pažymys ne visada įvertina žinias

Mokymas – tai ne tik dėstoma medžiaga, bet ir sugebėjimas ją pateikti taip, kad vaikas suprastų. Jeigu mokytojas neranda su juo bendros kalbos, nėra ko stebėtis, kad pažymių knygelėje atsiranda ir ne pačių geriausių pažymių. Suaugusieji gali nebendrauti su tais, kurie jiems nepatinka, išeiti iš darbo... Vaikas net ir pašlijus santykiams priverstas toliau kasdien žiūrėti mokytojams į akis, bendrauti su bendraklasiais. Jis neturi jokio pasirinkimo.

Atsižvelk į tai, kai kitą kartą vartysi pažymių knygelę – juk neretai daugumai tėvelių mokytojų nuomonė ir vertinimas yra svarbiau net už vaiko psichologinį komfortą (apmaudu, bet taip jau yra).

Kaip padėti mokytis?

Banali tiesa: geriausiai veikia asmeninis pavyzdys. Jeigu laisvalaikiu skaitysi knygas, lankysi kalbų arba siuvimo kursus, o ne gulėsi ant sofos, junginėdama pulteliu kanalus ir krimsdama traškučius, tai padės daug geriau, negu ilgi ir nuobodūs pamokslai apie tai, kam reikalingi geri pažymiai, kaip tau širdis srūva krauju žiūrint į sūnaus arba dukters vėjais švaistomus gabumus ir pan.

Neblogai motyvuoja stengtis ir kas savaitę, ketvirtį, pusmetį arba metus daroma ataskaita, tačiau tai neturi virsti šantažu: „Arba mokysies gerai, arba nesivešiu prie jūros“. Jeigu žiūrėtume į šią situaciją kaip verslininkai, kelionė reikėtų vertinti kaip apsidraudimą, jeigu planas nebūtų įvykdytas. O juk turėtum į tai žvelgti kaip į premiją, paskatinimą (kaip priedus prie algos metų pabaigoje). Tai gali būti koks nors pirkinys, kurio nėra tavo sąraše, tačiau labai trokštamas vaiko.

Kuo galima motyvuoti atžalą?

  • Įdomia ekskursija;
  • Įdomių vietų lankymu, kur vaikas gali pasijusti suaugusiu, svarbiu, ką nors reiškiančiu;
  • Pirkiniu, susijusiu su vaiko pomėgiais (iškylos reikmenys, jeigu jis mėgsta stovyklauti, treniruoklį, jei patinka sportas, ir pan.).

Paskatinimas turi būti toks, be kurio vaikas galėtų apsieiti – kitaip tariant, nenukentėtų jo poreikiai. Atmink, kad tai yra premija, o ne bauda.

Jeigu tavo dukrytei nesiseka matematika, galimas visai paprastas variantas: pasakyk jai, kad kitą trimestrą/semestrą turėsi susitaupiusi tam tikrą sumą pinigų, už kurią galėsite kur nors nukeliauti arba išleisti korepetitoriui. Ką darysite su pinigais, nuspręsite, kai baigsis šis laikotarpis.

Ko geriau nenaudoti kaip skatinimo priemonės?

Pinigų. Jais nereikėtų vertinti pažymių. Pirma – tai pakeičia mokymosi tikslą. Vaikas ima mokytis ne dėl to, kad jam tai patinka, o dėl to, kad užsidirbtų. Antra – rizikuoji neištesėti pažado, nes gali susiklostyti nenumatytos aplinkybės ir pinigų prireiks kam nors kitam. Trečia – jeigu atžalai nesiseks, būsi priversta pinigų neduoti visai, o kišenpinigių jam vis tiek reikia.

Geriau išskirti tam tikrą sumą, kuri bus išleidžiama pietums ir kitoms reikmėms, nepriklausomai nuo to, kaip seksis mokytis.

Gyvūnų. Gyvas padarėlis – ne daiktas, kurio bus galima atsikratyti. Nereikia jo naudoti kaip apdovanojimo, valiutos, manipuliacijos priemonės.

Bendravimo su artimaisiais. „Gerai užbaigsi mokslo metus – važiuosim pas senelius“. Bendravimas su artimaisiais ir draugais yra reikalingas kiekvienam vaikui, o išeina, kad natūralus poreikis nebus patenkintas – vaikas bendrauti gali tik tuo atveju, jeigu gerai mokosi. Tai formuoja baimę: „Jeigu man nesiseks, vadinasi, būsiu niekam nereikalingas“.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
pasaka
2012-02-13 17:46
labai gera mintis su ta lenta. Tik mes nelabai turetume kur pakabinti
pamparam
2012-02-13 16:50
Mano trečiokėlei taip pat kilo problemų su mokymųsi. Pasikalbėjome ir supratau, kad vaikui paprasčiausiai neįdomu. Todėl užsisakėme didžiulę lentą (kaip mokykloje) ir pakabinome jos kambaryje ant sienos. Dabar dukra su mielu noru mokosi žaisdama. Tame mokymosi procese dalyvauja visi žaislai Siūlau ir Jums pabandyti kažką panašaus
Lidija
2012-02-13 11:21
nereikia iš tų pažymių tragedijos daryt
Milda
2012-02-13 08:07
Pamenu, mokydavausi kone idealiai (pradinėje mokykloje), nes padėdavo mama. Bet ją pradėjo erzinti, susisukdavo, nebeaiškindavo. Turėjau visko mokytis pati. Nesuprasdavau, noro stengtis neliko. Turiu pripažinti, kad iki pat galo likau vidutinybe, nors suprantu, kad tikrai galėjau mokslus baigti geriau. Toks pat požiūris išliko netgi įstojus į universitetą, nes palaikymo, deja, taip pat nejaučiau. Tai va, noriu pasakyt, kad mokytis labiausiai motyvuoja šeimos palaikymas, o ne kritika.