Kaip sutramdyti užsispyrėlį?

Kartais atrodo, kad kai kurie vaikai tiesiog sukurti tam, kad savo atkaklumu ir užsispyrimu erzintų tėvelius. Tačiau ar visada užsispyrimas – neigiamas bruožas? Juk mažam vaikui tai lengviausias  būdas parodyti savo nuomonę ir įsitikinimus. Pastebėta, kad tokie vaikai geba lengviau susikoncentruoti, o tai savaime palengvina įvairios informacijos įsisavinimą, taigi užsispyrėliams kur kas geriau sekasi mokykloje.

Deja, tau teks susitaikyti, kad jei tavo mažasis užsispyrėlis nusprendė ką nors sužinoti arba įgyvendinti, jis įdės visas pastangas, kad pasiektų savo tikslą. Tačiau kur yra ta riba, kada metas susirūpinti?

Žinoma, vaiko savarankiškumas ir nepriklausomybė, savo nuomonės ir įsitikinimų turėjimas bei mokėjimas už juos pakovoti – puikus bruožas, padedantis judėti į priekį, tačiau visa tai gali turėti ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių. Juk mažo vaiko pasaulyje žodis „kompromisas“ praktiškai neegzistuoja, todėl kyla pavojus, kad užsispyrėlis mažylis virs tikru siaubūnu, verčiančiu vykdyti kiekvieną jo užgaidą.

Kokie bruožai leidžia suprasti, kad vaikiškas užsispyrimas perauga į problemą?

  • Vaikas nuolatos su tavimi ginčijasi net ir dėl smulkmenų bei nuolatos priešgyniauja;
  • Vaikas kategoriškai atsisako klausytis kitokios nei jo nuomonės;
  • Dėl savo kategoriškumo vaikas turi problemų bendraudamas su kitais bendraamžiais bei aplinkiniais;
  • Dėl savo užsispyrimo vaikas patenka į situacijas, kurios kelia grėsmę jo arba aplinkinių sveikatai (pavyzdžiui, jis atkakliai atsisako paimti tave už rankos, kuomet einate per gatvę).

Kaip elgtis tėvams, auginantiems užsispyrėlį?

Jei augini tokį vaiką, tuomet tikrai žinai, kad įprasti „tramdymo“ metodai nėra veiksmingi. Dažniausiai užsispyrusio vaiko auklėjimas labai primena balansavimą tarp pastangų išlaikyti vaiko nepriklausomybę ir noro parodyti, kad jis nėra pasaulio valdovas. Kitaip tariant, pagrindinis tavo tikslas – padėti vaikui išsaugoti stipriąsias charakterio savybes (šiuo atveju – savarankiškumą) ir tuo pačiu neleisti šioms savybėms užkirsti kelio vaiko tobulėjimui.

Visų pirma turi suprasti, kad užsispyrimas - tai dalis tavo vaiko prigimties. Tu neturėtum stengtis jo keisti. Priešingai, reikėtų priimti vaiką tokį, koks jis yra, tačiau tuo pačiu, atsižvelgiant į vaiko interesus, turėtum pasistengti surasti būdų tinkamai išnaudoti jo charakterio ypatybes. Pastangos įveikti vaiką ir pažaboti jo užsispyrimą rėkimu, komandavimu ar bausmėmis tikrai neduos pageidaujamų rezultatų.

Užsispyrėlio auginimas – tarsi nuolatinė kova dėl valdžios. Jis nori daryti tai, kas jam patinka, todėl nepripažįsta jokios kontrolės. Tačiau kol kas jis tik vaikas, todėl tikrai ne visi jo savarankiškai priimami sprendimai yra teisingi. Niekuomet nepamiršk, kad namuose „lyderė“ esi tu, todėl būtent tu ir nustatai taisykles, pagal kurias visi gyvenate. Kuomet stengiesi parodyti savo vaikui, kad esi stipresnė už jį, iš tiesų tiesiog susilygini su juo, o toks elgesys vaikui netampa nei pamoka, nei pavyzdžiu. Todėl vietoje įprastos žodžių kovos ar tuo labiau – fizinių bausmių, pradėk veikti netiesioginiais ir vaikui kol kas neįprastais bei sunkiai perprantamais metodais.

Patikima taktika: pasirinkimo iliuzijos kūrimas

Jei nori kontroliuoti savo vaiką (žinoma, tik jo paties labui), tuomet imkis nedidelės gudrybės ir sukurk jam pasirinkimo iliuziją.


Jei nurodinėsi vaikui, ką jis turi daryti, tik paskatinsi jo priešiškumą ir dar didesnį užsispyrimą. Norėdama pasiekti savo, turėtum suteikti vaikui galimybę pasirinkti. Visa šio metodo paslaptis labai paprasta: abi vaikui pateiktos galimybės vienaip ar kitaip veda į vieną bendrą tikslą. Vietoje to, kad aiškintum vaikui, jog lauke būtina dėvėti švarkelį, nes oras žvarbus ir jis gali apsirgti, geriau paprasčiausiai paklausk kokį švarkelį jis renkasi: su gobtuvu ar be jo. Susidūręs su pasirinkimo galimybe vaikas dažniausiai pamiršta kitus galimus variantus ir susikoncentruoja tik su jam pateiktais.

Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kurioje vietoje vaikas dažniausiai priešgyniauja. Taip jau yra, kad kai kurie vaikai tiesiog jaučia, jog namuose arba atvirkščiai – svečiuose, gali lengviau pasiekti savo tikslą. Todėl jei nepaklusnumas įprastai pasireiškia namuose, pabandyk problematiškas situacijas spręsti kitoje vietoje, pavyzdžiui lauke, kur gausu svetimų žmonių.

Neigiamas emocijas pakeisk teigiamomis

Tėvai, kalbėdamiesi su savo vaikais, pernelyg dažnai piktnaudžiauja žodeliu „ne“. Jei drausi vaikui kiekvieną smulkmeną ir nuolatos kartosi „negalima“, šis žodis kaip mat praras savo galią. Galiausiai, nuolatos drausdama, taip prisisunksi neigiamų emocijų, kad anksčiau ar vėliau jos visos sprogs kaip bomba. Taigi kur kas geresnis būdas – ne drausti, o skatinti. Dienos bėgyje bent kelis kartus prieik prie vaiko ir jį pagirk: „tau taip gerai viskas gaunasi“, „tu taip greitai sudėliojai dėlionę“, „tu nupiešei gražiau nei aš“ ir t.t. Tavo pozityvių minčių rodymas stiprina ryšį su vaiku ir leidžia jam pajausti tavo meilę. Geri santykiai yra patikimiausias būdas rasti bendrą kalbą su savo vaiku.

Padėti bendradarbiauti gali ir žaidimas su žodeliu „taip“. Vos tik vaikas užsispirs, užduok jam klausimus, į kuriuos teks atsakyti teigiamai. „Mums abiems visuomet taip patiko žaisti su šituo kamuoliuku, tiesa?“ (taip!), „gal sekantį kartą eidami į baseiną pasiimkime plaukimo akinukus, kad būtų linksmiau?“ (taip!), „manau, kad šitie žaisliukai galėtų keliauti kartu su mumis, ar sutinki?“ (taip!). Trys iš eilės pakartoti „taip“ gali palaužti tavo vaiko pasipriešinimą. Jausdamas, kad tavo mintys sutampa su jo mintimis, jis bus nuolaidesnis net ir tais atvejais, kai jūsų nuomonės, norai ar poreikiai kardinaliai išsiskirs.

Bendraudama su vaiku, mintyse visuomet stenkis įsijausti į vaiko situaciją. Įsivaizduok, kad darbe tavo viršininkas nuolatos kartoja „taip daryti negalima“, „tu vėl suklydai“ ir t.t. Ar tau nekils noras priešintis? Žinoma, kad vieną dieną ta pati „dainelė“ pabos, todėl arba tu nustosi jos klausytis (dažniausiai vaikai būtent taip ir elgiasi – tiesiog nekreipia dėmesio į pabodusius žodžius), arba pradėsi konfliktuoti (kaip tavo mažasis užsispyrėlis). Tačiau jei viršininkas nuolatos tave pagirtų arba tu tiesiog jaustum, kad daugeliu klausimų jūsų nuomonės sutampa, tuomet net ir atsiradus nesutarimams butų kur kas lengviau išklausyti kito žmogaus nuomonę ir šiek tiek nusileisti, ieškant bendro kompromiso.

Tavo, kaip suaugusio žmogaus pareiga – rodyti tinkamą elgesio pavyzdį. Taigi tau teks išmokti išlaikyti ramybę net ir kritinėse situacijose. Jei bandydama paveikti savo vaiką imi rėkti ir „sklaidytis“ po visus namus, tuomet neturėtum labai stebėtis, jei ko nors įsigeidęs, jis ne gražiai prašys, o verkdamas griūs ant žemės. Kuo emocingiau bandysi įpiršti vaikui savo nuomonę ar priversti jį elgtis pagal tavo pageidavimus, tuo labiau skatinsi jo pasipriešinimą.

Kad namuose būtų tvarka, būtinos taisyklės

Sukontroliuoti situaciją ne visuomet taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Juk tu, kaip mylinti mama, savo vaikui visų pirma turi rodyti dėmesį ir švelnumą. Tačiau tas švelnumas nepastebimai ima ir perauga į nuolaidumą, o tuomet namuose valdžią perima mažylio kaprizai. Žvelgiant iš kitos pusės, per didelis griežtumas ir nuolatiniai draudimai užkirs kelią vaiko savarankiškumui: jis neturės savo nuomonės (arba nemokės/bijos ją išreikšti) ir nesugebės priimti sprendimų be tavo ar kitų aplinkinių pagalbos. Taigi auklėjant vaiką nereikėtų pulti į kraštutinumus. Geriausias sprendimas – kompromisų paieška ir iš anksto nustatytos taisyklės, kurios padės vaikui atsisakyti savo neadekvačių norų. Svarbiausia, kad tos taisyklės galiotų visais atvejais, be jokių išimčių. Jei prieš miegą mažylis turi išsivalyti dantukus, o retkarčiais, kai jis labai nuvargęs, leidi jam tiesiog eiti miegoti, tuomet būk tikra, kad tavo vaikas tai prisimins, ir sekantį kartą, norėdamas išvengti dantukų valymo, tiesiog apsimes siaubingai nuvargusiu. Vaikai – puikūs manipuliatoriai. Jie įžvelgia silpnąsias suaugusiųjų vietas ir geba jas panaudoti savo naudai. Tik nepamiršk, kad taisyklės galioja ne tik vaikui, bet ir tau pačiai. Būtų labai nesąžininga, jei, tarkim, prieš pietus vaikui draustum valgyti saldymus, o pati užkandžiautum su pasimėgavimu.

Prieš imdamasi bet kokių veiksmų, gerai pagalvok, ar tikrai reikia vaikui kažką drausti. O gal tai tėra noras parodyti savo valdžią? Nepamiršk, kad vaiko tobulėjimui reikia saviraiškos laisvės, todėl drausti reikėtų tik tai, kas gali sukelti pavojų jam arba aplinkiniams.  
 

» Rašyti komentarą
» Komentarai
nesvarbu
2012-12-23 10:36
Vaikai visada uzsispyrelis
blake
2012-03-06 19:56
sutinku su "Atsakymas Aurelijui"
Atsakymas Aurelijui
2012-03-06 17:42
Turbūt dėl to, kad mato rečiau, o mažiau laiko leidžiant su vaiku rečiau ir kantrybė trūksta. Vaikai į tai reaguoja. Dar gali turėti įtakos balso tembras arba vyriškas konkretumas. Plius, jis yra sūnus. Pripažįsta gaujos alfa patino valdžią.
Aurelijus
2012-03-05 09:36
Įdomu, kodėl sūnus labiau klauso manęs, o ne mamos? Visi ožiai išgaruoja.
Fifi
2012-03-05 08:30
"Užsispyrėlio auginimas – tarsi nuolatinė kova dėl valdžios". Visiškai su tuo sutinku Negaliu nusileisti savo vaikui, nes labai greitai pajunta kokią nors spragą ir ja naudojasi.