Kaip „nenubaidyti“ nuo vaiko sėkmės

Neverta “laužyti galvos” mąstant apie tai, kokiais metodais užprogramuoti vaiką sėkmei. Šią dovaną jam padovanojo pati gamta, o tėvų pareiga – tiesiog nenukrypti į šalį ir “nesugadinti” savo vaiko.

Kas gi toji gyvenimiška sėkmė? Tai pasiekti tikslai įvairiose srityse: kieme, kuriame vaikas žaidžia su draugais, mokykloje, universitete, darbe ir galiausiai, žinoma, asmeniniame gyvenime. Visa ankstyva vaikystė – tai nuolatinė sėkmė, tačiau laikui bėgant vaikas po truputėli perauga į asmenybę: jis mokosi sėdėti, vaikščioti, savarankiškai valgyti, išsakyti ir apginti savo nuomonę, siekti to, kas jam atrodo reikalinga. Iš pradžių jis turi viską, kas būtina sėkmei: yra norai (“Aš noriu”), tikėjimas (“Aš galiu”) ir atkaklumas (“Aš padarysiu”). Vienintelis skirtumas tarp suaugusių žmonių ir vaikų yra tas, kad pastarieji neapkrauna savęs papildomais sunkumais, mąstydami apie sėkmę: “Sėkmingas aš žmogus ar ne? Ar aš jau pakankamai pasiekiau šiame gyvenime?”. Jie nesusikuria sau barjerų, tiesiog daro tai, ką reikia daryti ir jiems viskas gaunasi tarsi savaime.

Apie žodelį “ne”

Žinoma, auklėjant vaiką, be draudimų išsiversti tiesiog neįmanoma. Tačiau prieš draudžiant reikėtų gerai pamąstyti: ką, kada ir kodėl tu ketini uždrausti.

Nueik iki bet kurios vaikų žaidimo aikštelės, kurioje susirenka ir mažieji su savo mamytėmis. Ko tik ten neišgirsi!

  •     Tomai, tu kur lendi?!
  •     Regina, tuojau pat atiduok! Čia ne tavo žaislas!
  •     Ateini dabar pat! Kam pasakyta!
  •     Vita, nesivalyk rankų į suknelę, kelintą kartą tau kartot turiu?!
  •     Domai, negalima!
  •     Lukai, neliesk!

Tėvai neatsitraukdami stebi ir saugo savo vaikus. Tik štai tas “ne” dažniausiai ne pats geriausias pagalbininkas. Vaikas tiesiog veržiasi į pasaulį, nes jame yra tiek daug neatrastų ir nepatirtų dalykų. Kiekvienas žmogus turi natūralų mechanizmą, vadinamą “savisaugos instinktu”. Šis mechanizmas nuolatos tolubėja, tačiau tam reikia laiko ir patirties. Kaip supranti, draudimai trukdo tos patirties įgyti, taigi savisaugos instinkto vystymuisi pastatomi barjerai.

Štai mažylis supasi ant sofos krašto, nes jis nelabai suvokia, kas tas “kraštas” ir ką reiškia nukristi ir susitrenkti. “Negalima” - rėkia persigandusi mama ir gaudo bandantį nulipti vaiką. O juk galima pasielgti ir kitaip. Pavyzdžiui, pasakyti: “Ant sofos krašto pavojinga. Atsargiai. Padaryk taip...” - ir parodyti, kaip saugiai nusileisti ant žemės. Na, o jeigu bandymas nusileisti ir bus nesėkmingas, galėsi pasidžiaugti, kad vaikas gavo gerą pamoką, ką reiškia nukristi nuo lovos krašto. Ir tik nereikia tokiu atveju priekaištauti visiems gerai žinomais žodžiais “Aš tau sakiau”. Padėk vaikui atsikelti, paklausk kaip jis jaučiasi ir paguosk, jeigu vaikas stipriai susitrenkė.

Pabandyk įsivaizduoti šunis: ar kada nors matei, kad vaikučių susilaukusi kalytė neišleistų jų iš “lizdo”?  Arba, kad šuniukai lakstytų įsikibę į mamos uodegą? Kalytė niekuomet nedarys už savo šuniukus to, ką jie ir patys gali kuo puikiausiai pasidaryti. Bet kuris gyvūnas kontroliuoja savo vaikus, tačiau nelaksto paskui juos be būtinybės ir netrukdo įgyti patirties.

O štai mūsų perdėta globa ir pernelyg dideli apribojimai stabdo vaiko iniciatyvą, o tuo pačiu ir gadina tavo bei vaiko santykius. Nuolatos stabdomas vaikas ima manyti, kad pasaulis – tai priešas, iš kurio bet kurią minutę galima laukti niekšybės ir geriau laikytis įsikibus į mamos sijoną. Tolimesnis įvykių scenarijus gali pakrypti į dvi puses. Arba  “laikymasis įsikibus” pavirs įpročiu, arba prasidės maištavimo periodas, kai vaikas nustos tavęs klausytis ir darys viską, kad nuo tavęs atitrūktų. Pirmuoju atveju apie sėkmę nėra net ką kalbėti, nes savarankiškumo ir tikslų neturintis žmogus paprasčiausiai negali būti sėkmingas. Antruoju atveju sėkmė galima, tik štai bent jau paauglystės laikotarpiu sėkmės pojūtis bus susietas ne su pasisekimu kokioje nors srityje, o su pergale prieš tėvus (“Aš jiems įrodžiau, kad galiu”).

Apie ėjimą link tikslo

Trejų metų mergaitė įtemptai dirba smėlio dėžėje: ji pasodino į smėlį šakelę ir dabar atsakingai ją laisto.

Šalia sėdinti mama baigė skaityti knygą, greitai atsistoja ir sako:

- Julija, namo!

- Mama, dar truputį – maldaujančiu balsu prašo mergytė.

Julija labai užsiėmusi svarbiu darbu ir jai labai norisi jį pabaigti iki galo. Mamai, žinoma, šis užsiėmimas atrodo niekinis, tačiau šiuo atveju reikėtų prisiminti, kad norint gyvenime sulaukti sėkmės, būtina mokėti užbaigti savo darbus iki galo. Ir visai nesvarbu, ar tai netikros gėlytės laistymas, ar rimtas projektas.

Keistas tas suaugusių žmonių įprotis: savus darbus laikyti svarbiais, o vaikų – ne. O reikėtų nepamiršti, kad žaidimas vaikui – tai ne smulkmena. Žaidimas – tai realaus gyvenimo modelis, iš kurio vaikas mokosi. Ir jiems tai taip pat realu, kaip mums kasdieniai darbai ir rūpesčiai.

Tik pagalvokite... Na nenuveš jis to “cemento” su žaisliniu sunkvežimiu iki “statybų aikštelės” smėlio dėžėje. Pasaulis juk nuo to nesugrius! O štai vaikui dilema: paklausyti mamos ar pabaigti tai, ką pradėjo. Atitraukdami vaiką nuo žaidimo, mes neleidžiame jam pabaigti to, ką jis buvo sumąstęs ir tuo pačiu neleidžiame pajusti pasitenkinimo už gerai atliktą darbą. Šiandien metė, rytoj – padarė ne iki galo... Savaime suprantama, kad anksčiau ar vėliau “pradėjus nepabaigti” taps įpročiu.

Žinoma, nereikia visų savo darbų aukoti tik dėl vaiko žaidimo. Geriau iš anksto įspėti: “Julija, už penkių minučių mums jau reikės eiti”. Na, o jeigu tiesiog būtina viską mesti čia ir dabar, turėtum atsiprašyti vaiko už šį skubotumą ir kartu su vaiku nuspręsti, kada jo pradėtą darbą galima bus tęsti.

Išsikelti tikslus ir kryptingai jų siekti vaikai bus mokomi mokykloje, tačiau pamatus reikėtų padėti jau ankstyvame amžiuje.

Apie savęs vertinimą

Maždaug iki dvejų metukų vaikai save vertina labai gerai. Sulaukus trejų metų bendras paveikslas šiek tiek keičiasi: vaikas ima vertinti save atsižvelgdamas į tėvų nuomonę, t.y. vertina save taip, kaip jį vertini tu. Geri tavo vertinimai padės jam tikėti savo jėgomis net ir tais atvejais, kai jam nepavyks pasiekti tikslo ar viskas tiesiog slys iš rankų. Jau darželyje, o tuo labiau pradinėse klasėse vaiko požiūris į save priklausys nuo aplinkinių: bus ir pakylimų, ir nuopolių, priklausomai nuo to, kaip vaikas pritaps prie jį supančių žmonių ir kokią vietą užims kolektyve. Ir būtent tuomet jam labiausiai padės tavo suformuota savivertė.

Palaikyti vaiko savigarbą – tai ne nuolatos girti. Tai reiškia su pagarba ir pasitikėjimu žiūrėti į vaiko rūpesčius, poreikius ir interesus. Nepamiršk, kad šiuo atveju svarbiausia abipusė pagarba.

Amerikoje buvo atliktas įdomus eksperimentas, kurio metu mokslininkai bandė nustatyti įvairių amžiaus grupių kūrybingumą. Paaiškėjo, kad pradinių klasių moksleiviai savo kūrybinį potencialą išnaudoja 50-70%, studentai – 30-50%, o suaugusieji – tik 20%. Tuo tarpu darželinukų kūrybiškumas išnaudojamas net 95%. Taigi tavo tikslas – ugdyti vaiką taip, kad jam nereikėtų prarasti savo gabumų ir pavirsti standartiniu žmogumi.

Apie optimizmą

Visi maži vaikai yra optimistai, tuo tarpu dauguma suaugusiųjų – pesimistai. Kurio gyvenimo metu įvyksta šis lūžis?

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna nesėkmių ir nusivylimų. Tačiau vienus tos nesėkmės suvaržo, o kitų – ne. Todėl labai svarbu skatinti vaiką tinkamai reaguoti į gyvenimo sunkumus. Vaikai nemoka žiūrėti į ateitį, todėl tai, kas vyksta šiuo metu, jiems yra svarbiausia. Kai vaikui kažkas nepavyksta – paguosk ir nuramink jį. Paaiškink, kad kiekvieno situacijoje yra išeitis, tereikia nebijoti jos ieškoti.

Dauguma vaikų nenori ko nors daryti tik dėl to, kad bijo, jog nepavyks. Jie bijo nuvilti tėvus. Paaiškink vaikui, kad kažko nemokėti – visiškai normalu ir pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kuris sugebėtų absoliučiai viską be jokios praktikos. Tereikia turėti kantrybės ir mokytis. O padaryti klaidų – visai nebaisu, tiesiog reikia turėti tikėjimo savo jėgomis ir jas  ištaisyti.
 

» Rašyti komentarą
» Komentarai
nesvarbu
2012-12-23 10:43
Vaikas labai nekantrus nuo to bausmes
kad vaikas ima nesavo daikta as pasakau neimk nesavo daikta as tau nupirksu daikta tada turesi savo ko tu nori bet,vaiko pagalba nereikia jis pas zino ko nori.
Nerijus
2012-03-23 11:32
Aš pasakysiu iš savo patirties. Pesimizmas ir nesėkmės prasideda tada, kai vaikas pamato, jog negalima pasitikėti žmonėmis. Pradžia gali būti visiškai nekalta - neištesėtas "nesvarbus", kaip mums atrodo, pažadas. O toliau - tik blogiau.
Filomena
2012-03-23 11:13
Nepamenu, kur skaičiau, kad vaikas ras mažiausiai 20 skirtingų sąvaržėlės panaudojimo būdų, tuo tarpu suaugusysis - vos porą ar trejetą. Manau, tėvai iš dalies patys kalti, kad atžala užauga ribotu žmogumi. Kita vertus, kad galėtų skatinti vaiko kūrybiškumą, pritrauktų sėkmę, jie ir patys turi būti nestandartiškos asmenybės.
Laura
2012-03-22 22:41
Įdomus straipsnis, ties kai kuriomis vietomis privertė susimąstyti
de
2012-03-22 13:50
Labai teisingai pasakyta, kad vaikas jau gimsta užprogramuotas sėkmei, bet mes patys jį "erauklėjame" ir nukreipiame neteisingu keliu.