Kaip atpratinti vaiką čiulpti pirštą

Įprotį čiulpti pirštą vaikai įgyja dar motinos įsčiose. Gimę jie vėl pradeda tai daryti sulaukę maždaug 3 mėnesių, o nutinka tai dėl įvairių priežasčių. Viena iš pagrindinių – bandymas pažinti savo kūną. Trijų mėnesių amžiaus vaikas mokosi koordinuoti savo judesius ir gali rankyte pasiekti burną. Šis veiksmas – kažkas naujo, todėl jis be jokios abejonės turi tai išbandyti. Jei pastebėtum savo trijų mėnesių mažylį, paaiškėtų, kad rankutę link burnos jis dažniausiai tiesia kai jaučiasi alkanas. Be to, pradėjus dygti dantukams, pirštų kramsnojimas tampa savotiška nusiraminimo priemone. Taigi šiame amžiaus tarpsnyje dėl pirštų čiulpimo nerimauti nereikėtų. Tai – visiškai normalu.

Vaikai iki metų laiko

Tavo vaikutis jau vyresnis nei 6 mėnesiai, o pirštukus kiša į burną ir prieš valgį, ir po valgio, ir kai jaučiasi nuvargęs bei nori miego. Tai rodo, kad jo čiulpimo refleksas nėra pilnai patenkintas. Jei žindai kūdikį krūtimi, leisk vaikui būti šalia krūties tiek, kiek jam pačiam to norisi. Kai tik vaikutis pradės į burnytę kišti pirštuką, pakeisk jį krūtimi.

Jei vaikutis maitinamas mišinukais, patikrink buteliuko čiulptuką. Galbūt skylutė pernelyg didelė ir mažylis per greitai pavalgo, nespėdamas pasotinti čiulpimo reflekso. Tiesiog pakeisk čiulptuką, kad mažylio valgymo laikas prailgėtų.

Vaikai nuo metukų iki penkerių

Vakarų šalių psichologai mano, kad čiulpti pirštą iki penkerių metų yra visiškai normalu. Jei vaikas tai daro tik retkarčiais, pavyzdžiui, prieš miegą, ir savo pirštukams nepakenkia (neapkramto jų), tai kovoti su šiuo įpročiu nėra būtina. Jis praeis savaime. Tačiau apie priežastis, skatinančias taip elgtis, pagalvoti būtina.


Nesvarbu ar vaikas čiulpia pirštą, ar kokį kitą daiktą, toks elgesys šiame amžiaus tarsnyje – tai apsauginė vaiko reakcija. Tokių veiksmų pagalba vaikas stengiasi:

  • Sumažinti vienatvės, nerimo jausmą;
  • Kompensuoti dėmesio, švelnumo ir prisilietimų trūkumą;
  • Sušvelninti situaciją, kai suaugusieji nesupranta jo jausmų (arba supranta ne taip);
  • Sumažinti fizinio skausmo jausmą.

Labai svarbu, kad tėveliai nesistengtų tiesiog atsikratyti blogo įpročio. Pirmiausia reikėtų suprasti priežastis, skatinančias vaiką šitaip elgtis. Jei ir tu susidūrei su šia problema, atkreipk dėmesį į psichologinę atmosferą namuose, juk tai vienas iš esminių veiksnių, įtakojančių psichinę ir emocinę vaiko būseną. Pasirūpink, kad šalia vaiko nevyktų santykių aiškinimasis pakeltu tonu. Mes, suaugusieji, dažnai darome didelę klaidą, manydami jog vaikutis dar mažas ir nieko nesupranta. Iš tiesų jis supranta viską ir dažniausiai nuotaikų pokyčius jaučia kur kas geriau, negu suaugusieji.

Tėvai yra vienintelis vaiko saugumo garantas, todėl išsigandęs jis iš karto bėga pas tėvelius. Kai vaikas nejaučia pakankamos jų paramos bei supratimo ir nesulaukia užuojautos bei nuraminimo, jis ieško kitų sprendimo būdų. Suaugusieji turi savų metodų: vieni medituoja ar eina pasportuoti, o kiti geria, rūko ar tiesiog valgo. Lygiai taip pat nusiraminimo ieško ir vaikas, tik vietoje šių suaugusiems būdingų metodų, jis ima čiulpti pirštą. Tokiais atvejais tėvų palaikymas ir parama labai svarbi.

Lankstūs metodai prieš pirštuko čiulpimą

Vyresni nei 3 metų vaikai jau gana sąmoningi, todėl su jais galima bandyti tartis. Trijų metų vaikutis ir pats gali suprasti, kad įprotis čiulpti pirštą nėra geras, todėl visų pirma apie tai reikia pasikalbėti ir labai tikėtina, kad jis pasistengs taip nebedaryti. Tačiau jokiu būdu negalima vaiko barti, jėga ištraukinėti pirštukus iš burnos ar net bausti už tai, kad nedaro taip, kaip tu jam liepei. Nepamiršk, kad tai yra įprotis, o įpročių nėra taip lengva atsikratyti, juk dažniausiai vaikas tai daro visiškai nesąmoningai.

Jei vaikas pirštą čiulpia prieš miegą, pasiūlyk jam apkabinti minkštą žaisliuką. Tuo pačiu pasek vaikui pasaką ir švelniai jį paglostyk. Kam to reikia? Iki šiol piršto čiulpimas padėdavo vaikui atsipalaiduoti ir užmigti. Kadangi šį malonumą tu iš jo “atėmei”, mainais turi duoti kažką, kas veiktų lygiai taip pat raminančiai. Bent jau iki tol, kol refleksas įsikišti pirštuką į burną išnyks.

Jei tai nepadeda, gali pabandyti iškelti vaikui tikslą, vardan kurio jis turėtų stengtis atsikratyti šio įpročio. Už kiekvieną kartą, kai jam pavyksta nečiulpti pirštuko (tarkim, jei tai kartojasi prieš miegą,  o mažylis guli ramiai, rankytes gražiai susidėjęs šone), apdovanok jį šypsenėlių ar žvaigždučių lipdukais. Kai vaikutis surinks reikiamą lipdukų kiekį, padovanok jam kažką, ko jis labai norėjo.

Kadangi šis įprotis tapo automatiniu veiksmu, vaikas net nepajus, kai vėl ir vėl padarys tą patį, todėl turėtum sugalvoti ką nors, kas padės mažyliui priminti, jog taip daryti nevalia. Pavyzdžiui, gali užklijuoti ant jo pirštuko linksmą, spalvingą pleistriuką.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
ramune
2013-12-03 07:45
Aciu, padejo daug ka suprast.
viktorija
2013-05-30 11:15
fui