Kada mama vis dėlto buvo teisi?

Ar pamenate, kaip paauglystėje atrodė, kad visas pasaulis jums priešiškas, o mama nieko nesupranta apie jūsų problemas? Ji dalindavo patarimus, tačiau jų vertę veikiausiai supratote tik tada, kai ėmėte auginti savus vaikus...
 
Mama buvo teisi, kai sakė, kad...
 
Kiti vaikai tiesiog pavydi
 
Turbūt tai pats kvailiausias dalykas, kokį mums teko girdėti... „Kodėl jie turėtų pavydėti mano kvailos šukuosenos ir to, kad aš panaši į berniuką? Mama, tu nieko nesupranti!“
 
Nereikia šio patarimo priimti pažodžiui. Vaikai, žinoma, greičiausiai nepavydėjo jums berniukiškos šukuosenos, bet jiems buvo pavydu, kaip išdidžiai jūs laikėtės, nes, sprendžiant iš jų pašaipų ir erzinimų, patiems tokio atsparumo neužteko.
 
Mama visada palaikė mūsų unikalumo ir originalumo siekimą, skatino pasitikėjimą savimi. Ji ne per daug tikėjo madomis ir jų nesekė, ir ne per daug rūpinosi, ką „kieti vaikai“ pagalvos.
 
Dabar suprantame, kad jie pavydėjo to, kad buvome kitokie ir pasitikėjome savimi.
 
Meilė ateina tada, kai jos nelauki
 
„Na,žinoma... Tu taip sakai, kad pasijusčiau geriau, nes aš tikrai taip ir liksiu viena... Viskas, ką tu darai – verti mane pasijusti apgailėtina ir kvaila.“
 
Gal mes ir atidėjome kuriam laikui meilės paieškas ir nukreipėme savo jėgas, kad išsiaiškintumėme, kas mes esame ir ko norime. Ir štai, kai mes subręstame ir susiformuojame, meilė iš tiesų pasibeldžia į duris pačiu netikėčiausiu metu. Ir mus myli už tai, kokios mes esame.
 
Jeigu jis norės pasimatyti – jis pasimatys. Jei norės pasikalbėti – pasikalbės

 
„Mama, tu visai nesupranti, kaip bendrauja šiuolaikiniai žmonės!“
 
Ne, mama tiesiog žinojo, kad žaisti su kitais – kvaila, ir jeigu kas nors tavimi rūpinasi, jis nežais su tavo širdimi.
 
Neskubėk
 
„Aš noriu greičiau baigti mokyklą, kad ko nors pasiekčiau šiame kvailame mieste ar išvažiuočiau kur nors toli toli, kur iš tikrųjų galima gerai gyventi!“
 
Ateitis vilioja, tačiau... Neįkainojama yra dabartis, ir ji nuolat praeina. Ją reikia vertinti. Kam viską skubinti? Viskas anksčiau ar vėliau baigiasi, todėl reikia mėgautis, kol yra tokia galimybė.
 
Dabar tau atrodo, kad tai – pasaulio pabaiga, bet tu išgyvensi...
 
„Tai tik įrodo, kad tu nieko gyvenime nesupranti, mama... Mano gyvenime niekas ir niekada nebebus gerai!“
 
Pasirodo, kad gyvenimas iš tiesų tęsiasi. Nusiimu prieš tave kepurę, Mama...
 
Kai paaugsi – suprasi
 
„Aš jau paaugau! Ir suprantu, kad tu – vienintelė, kurie nieko nesupranta!“
 
Kai atsigręžiam į praeitį, kai mums buvo keturiolika metų, suprantame, kad buvome dar visai vaikai. Taip, mes kažką supratome, tačiau manėme, kad žinome viską, nors buvo visai ne taip. Mums teko daug ko išmokti. Ir mama vėl buvo teisi...

» Rašyti komentarą