Kad pokalbiai su vaiku būtų naudingi

Ar mėgsti kalbėtis su savo vaiku?

Jeigu gali į šį klausimą atsakyti teigiamai, esi laiminga mamytė. Daugeliui tėvelių tenka įdėti daug pastangų, kad išeitų bent jau nešaukti ant vaiko, nekalbant jau apie normalų bendravimą ir tarpusavio supratimą. Vaikai juos erzina, išmuša iš pusiausvyros, tad atsiranda begalės darbų darbelių, svarbių reikalų ir kitų tariamų priežasčių, kad tik nereikėtų likti su vaiku. O juk bendrauti su mažaisiais nėra taip jau sunku, kaip gali pasirodyti – tai netgi malonu (savaime suprantama, jeigu žinai, kaip tai daryti).

Bevaisiai pokalbiai

Daugeliui tėvelių labai nepatinka, kaip kalba jų vaikai (tačiau turime omenyje ne keiksmažodžius, kuriuos jie girdi kiekvieną dieną, ir, savaime suprantama, kartoja). „Jis man nieko nepasakoja! Jis neatsakinėja į mano užduotus klausimus!“ – sutrinka tėvai. Ir tai dar ne pats baisiausias dalykas. Kai kurie pastebi, kad pokalbiai su vaikais yra visiškai beprasmiai. „Buvai mokykloje?“ – „Taip.“ – „Ir kaip?“ – „Normaliai.“ – „Kvietė pas direktorių?“ – „Ne.“ Tėvams atrodo, kad vaikai jų negirdi, kad reikia šaukti, kad šie pagaliau sureaguotų. Vaikai iš tiesų labai dažnai nenori kalbėtis su tėvais ir tam priešinasi. Jie nemėgsta, kai jiems skaitomi moralai, kai kritikuojamas ir svarstomas jų elgesys. Tokiais atvejais dviejų žmonių dialogas virsta dviem monologais: vieną sudaro kritika ir nurodymai, o antrą – neigimas ir skundai. Kad neverstų vieni kitų kentėti, tėvams ir vaikams reikia rasti kitą bendravimo būdą.

Viskas turi būti kitaip

Kitas santykių tipas yra pagrįstas pagarba ir reikalauja, kad pirmiau eitų supratimas, o tik po to – patarimai ir pamokymai. Įsivaizduok situaciją: sūnus labai supyko, nes klasės iškyla atšaukta dėl lietaus. Mama tradiciškai komentuoja taip: „Nėra ko pykti, nieko nepakeisi“, „Nueisi kitą kartą“, „Aš juk nekalta, kad ėmė lyti, ko tu ant manęs pyksti?“ Būtų geriau, jeigu mama pirmiau pagalvotų: „Tikriausiais jis labai nusiminė ir įsižeidė, kad iškylos nebus. Jis nori pasidalinti šiuo jausmu su manimi ir parodyti, kaip jam pikta. Jis turi teisę taip reaguoti. Aš padėsiu jam nusiraminti, parodysiu, kad suprantu ir gerbiu jo jausmus.“ Garsiai ji turėtų ištarti ką nors panašaus: „Tikriausiai tu labai nusiminęs?“ – „Taip.“ – „Tu juk taip norėjai į tą iškylą...“ – „Dar ir kaip.“ – „Apmaudu... Viskas jau buvo paruošta.“ – „Taip... Na, ką padarysi, gal kitą kartą.“ Sūnui nėra prasmės pyktis su mama, juk paprastai ji visada jį palaiko ir yra jo pusėje. Tokio pokalbio nauda akivaizdi: kai vaiką apėmęs stiprus jausmas, emocija, jis nieko neklauso. Jis negali priimti nei patarimo, nei paguodos, nei kritikos. Jis tik nori, kad kas nors jį suprastų, tačiau nenori ir negali smulkiai aiškinti savo jausmų – tėvai patys turi susiprasti. Kai vaikas skundžiasi, kad mokytoja jį išbarė, nereikia aiškintis smulkmenų, nereikia jo teisti ir sakyti, kad greičiausiai jis to nusipelnė, nereikia pulti gailėti. Mama turėtų parodyti, kad supranta vaiko nusiminimą, nuoskaudą ir norą atkeršyti. Juk iš tikrųjų nėra taip jau sunku nuspėti, ką vaikas jaučia: tėvai žiūri į savo atžalą, įsiklauso, atsiremia į savo emocinę patirtį. Kiekvienam puikiai žinoma, kas yra viešas pažeminimas. Jeigu tėvai atsako, kad įsivaizduoja, kaip jis jaučiasi, vaikas pamatys, kad jį supranta. Stiprus jausmas niekur nedingsta, jeigu pasakoma, kad negerai ar negalima taip pykti, kad viską reikia pamiršti, kad tai – niekis. Vis dėlto jis taps ne toks intensyvus, jeigu bus užuojauta ir supratimas.

Nuo įvykio prie santykių


Kai vaikas klausia arba pasakoja apie kokį nors įvykį, kartais teisingiau atsiliepti ne tiek į patį įvykį, kiek į su juo susijusius jausmus. Pavyzdžiui, dukra pasiskundė, kad paskutiniu metu gauna mažiau dovanų, negu jos brolis. Neverta to neigti, aiškinti, kad broliukas yra vyresnis, ir žadėti ištaisyti situaciją. Vaikus daug labiau jaudina tai, kaip su jais bendrauja tėvai, o ne kiek dovanų jie dovanoja. Paprasčausiai apkabink ją ir pasakyk: „Bijai, kad myliu tave mažiau, negu tavo brolį? Netiesa.“ Taip išsklaidysi jos abejones.

Nuo įvykio prie jausmų

Jeigu susijaudinusi dukra grįžo namo ir papasakojo, kaip jos draugę berniukai parvertė į balą, užuot aiškinusis detales, galima pasakyti: Įsivaizduoju, kaip supykai... O ar nebijai, kad ir tau taip gali nutikti?“ Taip mergaitė pajunta mamos palaikymą, ir greičiausiai ryžtingai atkerta „Tegul tik pabando!“ Per didelis gilinimasis ir pamokymai gali būti ne tokie sėkmingi.

Nuo visumos prie dalies

Kai vaikas įvertina savo galimybes ir sugebėjimus, kai pats sau „pasirašo pažymį“, nereikia iš karto su tuo sutikti ar pradėti diskutuoti. Parodyk jam, kad jį supranti. Jeigu sūnus sako, kad jam nesiseka matematika, nereikia skubėti to patvirtinti ar kritikuoti, sugniuždyti vaiko tikėjimą jo paties jėgomis. Atsakyk: „Tikriausiai bijai, kad mes tavimi labai nusivilsime? Mes tikime, kad darai viską, ką gali.“ Vaikai tėvams dažnai aiškina, kad jaučiasi per kvaili, o tėvai puola įtikinėti, kad viskas priešingai, guodžia, kaip tik įmanydami. Vis dėlto pakeisti vaiko nuomonę apie save iš karto neįmanoma. Jeigu parodysi, kad nelaikai vaiko kvaileliu, tačiau paliksi jam pasirinkimo teisę manyti taip, kaip jis pats nori, jis greičiausiai pagalvos: „Mano mama mane supranta, ji nelaiko manęs kvailiu. Gal aš vis dėlto klydau?“ Jis patikės savo jėgomis ir pasistengs tapti tokiu, kokį jį mato tėvai.

Daugialypiai jausmai

Retai kada žmonės (įskaitant ir vaikus) jaučia kitiems vienareikšmius jausmus. Jie myli savo tėvus, brolius, seseris, mokytojus, draugus, ir tuo pačiu jų negali pakęsti. Kad ir kaip sunku tėveliams pripažinti tokius daugialypius savo vaikų jausmus, reikia pasistengti. Kad nekiltų nereikalingų konfliktų, vaikai turi žinoti, kad tokie jausmai yra visiškai natūralūs ir normalūs. Reikia juos išreikšti ir pripažinti realybę: „Tu myli savo brolį, bet kartais jis tave tiesiog siutina“, „Tu nežinai, ką daryt: būtų gerai išvažiuoti į stovyklą, bet nesinori palikti draugų“. Nereikia sakyti, kad vaikas pats nežino, ko nori, kad atėjo laikas pagaliau apsispręsti. Vaikams sudėtinga suvokti savo jausmus, juos trikdo, kad vienas žmogus gali jiems sukelti tokias skirtingas emocijas. Tėvai turėtų išmokyti atpažinti, akcentuoti, ką jaučia sūnus ar dukra. Palik vaikui teisę į asmeninius išgyvenimus – tada jis turės galimybę savarankiškai išsiaiškinti, kaip elgtis toliau. Šiaip ar taip, juk tai – jo gyvenimas.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
laima
2015-12-17 16:58
isves i Sibira. ne nelauke-man buvo tada bevek 4 m. slapstemes kur tik pakliuvodaugiau nei 2 metus,badavom ir valgem kas pakliuvo,bet Mama nepasidave -neatidane nei vienos savo dukters...... Taigi,- ne verkslenkime,o dirbkime savo ir savo vaiku labui bet kokiame darbe-mokykime juos ne elgetauti o dorai uzsidirbti duona...Kol bus prasytoju-tol Lietuva bus bevale ,bestubure ubagu salis. Aciu.
laima
2015-12-17 16:53
nesvarbu ar 2015m, ar buvusieji 1947m, tevai kalbasi su vaikais tiek kiek jiems leidzia laikas jegos po visu darbu ir t.t. Taigi nera ko verkslenti toms mamytems kurios turi ne viena vaikeli ir tik laukia paramos is valdzios,kaimynu giminiu,o pacios sedi rankeles sudeje- gal Dievas pades. deje -jis padeda tim tiems kurie dirba o ne sedi rankas sudeje. <Man jau 75 m. nieko niekada neprase nei mano Mama likusi viena su 4 vaiakis kai vyra KGB istreme ir seima liko ko Kuciu isvakarese laukdama kol
nesvarbu
2013-11-19 14:37
na aš netyriu dar vaika kai turesu turesu laiko su vaiku paveikti tiesok vaikas prašo
Žaneta
2012-01-02 12:38
Kiekvienoj šaly yra savų privalumų ir trūkumų. Užtenka pasižiūrėti į tų pačių amerikiečių mitybos įpročius, mokymosi rezultatus... Tokie dalykai juk prasideda taip pat nuo namų aplinkos.
Ru
2012-01-02 11:55
Aplamai lietuviai yra labai uždari. Mūsų šeimose bendrauti neįprasta. Pamenu, kai lankiau drauge Amerikoje... Ten tėvai su vaikais nuolatos kalbasi ir ne paviršutinėmis temomis, o absoliučiai apie viską. Dėl to jų ir santykiai visai kitokie.