Ką daryti, jeigu vaikas nenori dalintis?

Vaikų nenoras dalintis neretai verčia tėvelius raudonuoti iš gėdos prieš kitus. Ar toks egoizmas yra normalus? Ką galima patarti?
 
Pavydėti yra normalu
 
Nesijaudinkite – žaislais ir kitais dalykais nenori dalintis daugelis vaikučių. Tokios situacijos tikrai labai dažnos: būna, vaikas pamato, užsigeidžia ir pasiima svetimą daiktą. Dažnai įvyksta ir tokios situacijos, kai trinkteli pasitaikiusiu žaislu vienas kitam per galvą, kai vienas laiko ir nenori atiduoti, o kitas traukia ir bando atimti. Tik apie 6-tuosius gyvenimo metus pamažu atsiranda nepatirtas jausmas, kad gražu pasidalinti tuo, kas tau pačiam brangu, tačiau paaiškinti tą dar 3 metukų neturinčiam vaikui yra sudėtinga – jis labai „prisirišęs“ prie to, kas jam priklauso.
 
Saugodamas savo daiktus vaikas mokosi ginti savo autonomiją, rūpintis savo daiktais, tvarkytis. Tai labai svarbūs įgūdžiai – juk turbūt visi tėveliai nori, kad pirmokėlis žinotų, kur jo kuprinė ir kokios spalvos kepurė. Svarbi ir kita pusė – dalinimasis moko bendradarbiauti, susitvarkyti su impulsais, emocijomis, frustracijomis. Vaikas turi daug išmokti - neprarasti savo individualumo, jį kurti, tuo pačiu metu mokytis būti su kitais ir rasti savo vietą tarp kitų.
 
Kada galima tikėtis vaiką išmoksiant dalintis?
 
Tiesa ta, kad vaikai iki 6 metukų dalinasi nenoriai. Ir tai dažniausiai tik todėl, kad juos tą daryti ragina tėveliai.
 

Atžalos iki dvejų metų pasirengusios tik paraleliniam žaidimui šalia kitų vaikų, bet ne kartu su jais. Tokio amžiaus vaikai dar nemąsto apie tai, ką jaučia kiti ir ko jie nori, tačiau jeigu auklėsite juos sumaniai, jie gali išmokti dosnumo iki trejų ar ketverių metų.
 
Tik sulaukęs dvejų ar net trejų metų vaikas ima suvokti, kad yra savarankiškas, kad yra daiktų, kurie priklauso tik jam. Tik tada ima suprasti, kad aplink esantis pasaulis nėra jo paties dalis, o padalintas į „mano“, „tavo“ ir „mūsų“.
 
Lovelė, rūbeliai, žaislai – apie visa tai mažylis užtikrintai sako „mano“. Ir vaikas, skirtingai nei suaugusieji, savo daiktus suvokia kaip savo paties dalį. Todėl jis taip skausmingai reaguoja į kitų vaikų bandymus užvaldyti jo daiktus, jam tai atrodo kaip kėsinimasis į jo paties asmenį. Tuo metu vaikas išgyvena savojo „aš“ kūrimo laikotarpį ir psichologiškai atsiskiria nuo mamos. Kai vaikas paaugs, jis supras, kad yra jam priklausantys daiktai ir tie daiktai jo ir liks, net jei kas nors kitas paims juos į rankas.
 
Psichologai šiai vaikų amžiaus grupei priskiria didžiausią savarankiškumo protrūkį ir vertina jį kaip natūralų asmenybės formavimosi etapą. Taigi, vaikai visų pirma turi subręsti ir atrasti savyje tą norą dalintis. Mums kažkodėl tas, kuris saugo savo žaisliukus, dažniausiai atrodo „blogiukas“, o tas, kuriam nepavyksta jų gauti, „auka“. Mokytis dalintis reikia abiem pusėm.
 
Kai vaikai pradeda žaisti vienas su kitu ir „bendradarbiauti“ šiame procese, jie ima suprasti „bendro naudojimo“ naudą. Tačiau net ir ketverių ar penkerių metų vaikas dalintis norės ne visada. Jis gali branginti kai kuriuos daiktus (pavyzdžiui, savo mėgstamiausią žaisliuką ar apklotą), ir tuo nereikia stebėtis.
 
Nenoras dalintis, suaugusiųjų vadinamas gobšumu, tikrai nesitęs amžinai. Vaiko savininkiškumo jausmas yra normalus. Juk kaip ir mokantis vaikščioti ar kalbėti, gebėjimui dalintis susiformuoti ir įsitvirtinti taip pat prireikia ne metų ir ne dvejų.
 
Praktiniai patarimai tėveliams
 

  • Tvardykitės, nešaukite ir nepykite ant vaiko – situacijos tai tikrai neišspręs.
  • Pabandykite vaikus sudominti bendru žaidimu, nors vaikai iš tikrųjų kartu pradeda žaisti tik nuo trejų metų. Jeigu jūsų vaikai mažesni, greičiausiai jie tik žiūrės, kaip žaidžiate jūs.
  • Atminkite, jog vaikas gali suprasti, ką reiškia „svetimas“, todėl savo pavyzdžiu parodykite, jog reikia atsiklausti prieš imant svetimą daiktą. Taip vaikas ims gerbti ne tik savo. Labai gerai, kai vaikas mato gerą pavyzdį šeimoje, iš kurio mokosi. Dalinkitės tarpusavyje, dėkokite, padėkite vieni kitiems, ir vaikas norės būti panašus į jus.
  • Puikų pavyzdį galima rodyti ir namuose, paprasčiausiai pietaujant. Tiesiog pasiūlykite vyrui ar kitam asmeniui paragauti kažką iš savo lėkštės, kad mažylis matytų, jog jums nė kiek negaila ir kad šeimoje dalintis daiktais ar maistu yra įprasta. Greičiausiai matydamas besidalinančius kitus asmenis, vaikas ir pats panorės įsitraukti į šį žaidimą, o laikui bėgant, tikėtina, pirmasis pasiūlys kažką, kas priklauso tik jam.
  • Jokiu būdu nereikėtų vaiko gėdinti ar barti. Jei įmanoma, geriau kuo mažiau kišti į šias dalybas. Jei reikia – patarpininkaukite. Pasiūlykite vaikams: „Dabar paridenkime kamuolį vienas kitam“, „Išvirkime vieni kitiems arbatos“ ir t.t. Rodykite, kaip žaisti su žaislu keliems vaikams kartu.
  • Ginkite savo vaiko interesus. Žaislai, kurie labai brangūs, tegul lieka namie ar saugioje vietoje. Jeigu jūsų vaikas brangina savo žaisliuką, gerbkite šį jausmą. Mėgstamiausią žaisliuką galima paslėpti, kai namuose yra svetimų vaikų. Iš pradžių padėkite vaikui suskirstyti žaisliukus į tuos, kuriais jis pasirengęs dalintis, ir tuos, kuriuos reikėtų paslėpti. Jei vaikas turi žaisliuką, kurio nenori niekam duoti, prieš einant į grupinio žaidimo vietą, reikia susitarti ir palikti žaisliuką ten, kur saugu.
  • Jei atėjęs į svečius kitas mažylis atėmė iš jūsų vaiko mėgiamą žaislą, būkite savo vaiko pusėje ir paprašykite atimtą žaislą grąžinti. Tačiau jei matote, kad jūsų vaikas labai sielvartauja, galite jam mainais pasiūlyti kitą žaislą. Jei jūsiškis stveria daiktą iš bendraamžio, švelniai atitraukite savo vaiką, paguoskite, sudominkite kita veikla, o atimtą daiktą grąžinkite tam vaikui, iš kurio jis buvo atimtas.
  • Planuokite iš anksto. Jeigu jūs ruošiatės į svečius, nepamirškite pasiimti savo žaislų. Svečiuose būtinai rasis kas nors, kas sudomins jūsų mažylius, o mažajam šeimininkui bus lengviau tuo dalintis, jeigu ir jūsų atžalos ateis ne tuščiomis. Būtinai iš anksto pasakykite vaikui, kad išvykstant jis visus savo žaisliukus galės pasiimti su savimi. Dvejų trejų metų vaikams tai nėra akivaizdus dalykas, ir tai gali kelti stiprų nerimą, kuris trukdys dalintis.
  • Skatinkite vaiką žaisti bendrus žaidimus su kitais vaikais – kuo daugiau vaikas bus su savo bendraamžiais, tuo greičiau jis išmoks dalyvauti bendroje veikloje.
  • Pagirkite vaiką, jeigu jis su kitais pasidalino savo daiktais. Bet neparodykite nusivylimo, jei jis dar per mažas atsisveikinti su tuo, kas jam brangu.
  • Nepamirškite žodžių:„ačiū“, „prašau“. Juos ištarti visai nesunku, bet jie gali išties daug.
  • Atminkite: prašymas veiksmingesnis už draudimą. Todėl vietoj liepimo neimti svetimo daikto pasiūlykite vaikui paprašyti, jog žaidimų draugas duotų pažaisti su savo žaisliuku. Jei nepavyks, pasiūlykite savo vaikui palikti šį žaisliuką, patikindami, kad su juo vaikas galės pažaisti kitą kartą, kai vėl susitiksite. Tik jokiu būdu nenukirskite: „Atiduok žaislą, einam namo“.
  • Pasiūlykite keistis. Būtų idealu, jei mažylis visuomet su savimi turėtų bent vieną, nors ir nedidelį žaisliuką. Tada galės paprašyti nusižiūrėtą daiktą pasiskolinti, o draugui mainais galės pažadėti duoti savąjį.
  • Atitraukite dėmesį. Jei mažylis nenori atsisveikinti su svetimu žaisliuku, pasiūlykite jam kitą veiklą, kuriai žaislai nereikalingi (pavyzdžiui, eiti pasisupti, pažaisti gaudynių ir kt.).
  • Paaiškinkite, kodėl vaikas negali turėti norimo žaisliuko. Pavyzdžiui, Marytė labai liūdės ir negalės užmigti, jeigu vaikas išsineš meškutį, su kuriuo ji miega. Jei vaikui sunku atiduoti, ramiai paimate žaislą ir atiduodate savininkui. Verkiantį vaiką paguodžiate, leidžiate jam įveikti ir išbūti sunkius jausmus.
  • Neleiskite vaikams fiziniu smurtu spręsti ginčų.  Vaikai dažnai nesuvaldo savo noro fizine jėga iškovoti ar atsikovoti savo daiktą. Sustabdykite juos: „mes nesimušame, pasitarkime, ką daryti“. Mažiems vaikams svarbu aiškūs, konkretūs žodžiai ir veiksmai.
» Rašyti komentarą