Jeigu vaikas tave erzina

Šį kartą pakalbėsime apie labai delikačią, aktualią ir visoms gerai pažįstamą problemą. Ką daryti, jeigu vaikas erzina? Juk neretai kalbėdamos telefonu girdime, kad pašnekovės mažylis ko nors paprašo mamos, o ši susinervinusi atkerta: „Nematai, kad kalbu? Vėliau.“ O kiek kartų pačios nerandame sau vietos, suvokiame, kad ranka tarytum savaime kyla pliaukštelėti neklaužadai per sėdimąją...

Tokius jausmus pripažinti nėra labai paprasta. Didžioji moterų dalis norėjo turėti vaiką, jo laukė, tad iš kur atsirado tokia neapykanta? Kodėl vaikai ima jas erzinti?

Priežasčių gali būti daugybė. Viską labai sutraukus, supaprastinus ir apibendrinus, situacija tampa daug aiškesnė ir suprantamesnė.

Išanalizavus tiek savo, tiek aplinkinių patirtį su vaikais, galima padaryti labai svarbią išvadą. Vaikystė ne be reikalo dalinama į atskirus periodus. Psichologai patvirtins, kad kiekvienu iš jų vaiko elgesys smarkiai pasikeičia. Dažnai susierzinimą sukelia tai, kad vienu ar kitu periodu tiesiog nesuprantame savo vaikų, jų elgesys mums atrodo kažkuo nepriimtinas, atstumiantis. Vienos negali pakęsti kūdikystės, nes tuo metu labai sunku suvokti, ko vaikutis nori iš tikrųjų, kitoms pati baisiausia atrodo paauglystė, kuomet sūnus arba duktė ima elgtis taip, tarytum viską žinotų geriausiai. Tai nereiškia, kad nemylime savo vaikų. Mums tiesiog kyla sunkumų, kai reikia prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių.

Jeigu ir tave kuriuo nors vaiko vystymosi periodu erzina tavo pačios kūnas ir kraujas, atmink, kad tai laikina. Kad ir kaip viskas atrodytų sudėtinga ir nemalonu, gali būti tikra, kad visai netrukus kažkas ir vėl apvirs aukštyn kojom ir tu tapsi pati geriausia mamytė, kokia tik gali būti. Sunkumų gali patirti ne tik tu, bet ir tavo mažylis.

Įsivaizduok situaciją: užrašei dukrelę į šokių pamokas, o paaiškėjo, kad per klaidą ji atsidūrė vyresnių vaikų grupėje, tad labai nuo jų atsilieka. Turbūt net nereikia aiškinti, kad jos elgesys tokiu atveju smarkiai pasikeis. Gal ji tau paskambins į darbą ir ims per ašaras skųstis savo padėtimi, kategoriškai atsisakys tęsti pamokas, o tu jausiesi suirzusi ir liepsi eiti jai namo, pažadėsi vakare apie tai su ja pakalbėti.

Savaime suprantama, kad vaikas nenorės tęsti šių pamokų. Kažkas iš jos pasijuoks, kažkas įžeis. Atrodytų, problemą išspręsti labai paprasta: nenori – neik. Ar maža būrelių vaikams? Deja, situacija gali pasikartoti, tad bėgimas – ne išeitis. Ką daryti?


Kiekvienas žmogus turi teisę į jausmus ir emocijas, kiekvienas gali gintis (tačiau dažniausiai to nemoka). Vietoj minėtos situacijos įsivaizduok bet kurią kitą – gal iš tavo sūnelio šaiposi bendraklasiai ar kiemo vaikai, gal jį kas skriaudžia, nes mato, kad šis negali pasipriešinti. Būti kitokiam ir kažkuo išsiskirti yra labai sunku. Tavo pareiga – padėti vaikui šiuo nelengvu jam periodu. Suprask, kad būdama mama, esi atsakinga už jo gerovę, kad padėdama jam, tu padedi ir pati sau.

Išsiaiškinkite situaciją ir raskite geriausią elgesio modelį. Pasiūlyk, pavyzdžiui, atsikirsti: „Aš turiu teisę verkti tiek, kiek noriu, ir tada, kada noriu.“ Parepetuokite kartu, suvaidinkite tą situaciją, kuri gąsdina vaiką. Nėra taip jau svarbu, ką sugalvosite sakyti (viskas priklausys nuo konkrečios situacijos). Svarbiausia, kad vaikas mokėtų kokią nors pasirinktą frazę ir galėtų ja apsiginti. Jausdamas tavo palaikymą, mažylis labiau pasitiki pats savimi, o stipraus ir pasitikinčio savimi antrą kartą paprastai nebepuola. Jeigu tave tiesiog iš proto varo vaiko drovumas, inkštimas, verkšlenimai ir nusiskundimai, reikia rasti laiko prisėsti ir išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Kai suprasi, kur čia šuo pakastas, apmąstyk, kaip būtų galima išspręsti problemą.

Daug sudėtingiau ką nors patarti, jeigu susierzinimas kyla iš tavęs pačios. Kartais mes bijome sau pripažinti, kad vaikas primena buvusį sutuoktinį, kuris paliko šeimą arba blogai su ja elgėsi, arba kad visai nenorėjome mažylio, kad jis sugriovė mūsų ateities planus, arba kad gimė ne toks, kokio iš tikrųjų tikėjomės. Ką daryti tokiais atvejais? Pripažinti sau tai, ko iki šiol nedrįsai: kad vaikas yra neįgalus, o tu norėjai sveiko mažylio, kad sūnelis labai primena tave palikusį vyrą ir t. t. Tada, kai rasi tikrąją savo susierzinimo priežastį, bus galima pradėti mąstyti ir apie tai, kaip ją įveikti.

Jeigu negali įveikti susierzinimo ir tai kelia grėsmę tiek tau, tiek vaikui, nepulk į paniką. Kreipkis į specialistus, neignoruok jų siūlomos pagalbos. Gal jie tavo problemos ir neišspręs, tačiau pakreips tinkama linkme, kad pati galėtum su ja susidoroti.

Kokias galima padaryti išvadas? Mūsų susierzinimas visada turi kokią nors priežastį, pavyzdžiui: negalime pakęsti, kad vienu ar kitu amžiaus periodu vaikas kažko nemoka, yra labai smalsus, verksmingas ir pan. Svarbiausia tokiu atveju pasisemti kantrybės ir suprasti, kad visa tai yra laikina.

Psichologines vaiko problemas (nepasitikėjimą savo jėgomis, baimes, nesugebėjimą pritapti, polinkį peštis, kabinėtis ir t. t.) galima išspręsti pakėlus mažylio savivertę jo paties akyse. Paaiškink, kad taip bus ne visada, kad galima išspręsti bet kurią problemą. Kartu paieškokite galimų sprendimų.

Jeigu nesusidoroji su savo pačios psichologinėmis problemomis, nebijok ieškoti pagalbos. Pabendrauk su panašias situacijas išgyvenusiais žmonėmis, imk iš jų pavyzdį, ieškok išeičių. Kas ieško, tas ir randa, todėl tau būtinai pavyks.

» Rašyti komentarą