Dvi mamos, du tėčiai ir aš

Palyginti neseniai sociologai pabandė bent apytiksliai apskaičiuoti, kiek gali būti šiuolaikinės šeimos modelių. Išėjo, kaip sakoma, nei daug, nei mažai – 56. Tokią įvairovę ir pasirinkimą priimta laikyti mūsų laikų privalumu, tačiau taip pat suteikia ir peno apmąstymams, pagrindą nerimauti. Kaip žinoti, kas tinka būtent tau? Šį kartą pakalbėsime apie skirtingus santuokos modelius, o konkrečiau – apie dvibranduoles šeimas.

Dėl kokių nors priežasčių sutuoktinių santykiai susiklostė ne taip, kaip jie norėjo, ir jie nusprendė skirtis. Kyla problema: o ką daryti su bendrais vaikais? Mažylis lieka su vienu iš tėvelių, tačiau su kitu dažniausiai ir toliau palaiko ryšius. Nutinka ir taip, kad abu tėveliai sukuria naujas šeimas, ir jos aktyviai dalyvauja „bendro“ vaiko auklėjime. Kokie tokių santykių trūkumai ir privalumai?

Toks modelis psichologijoje vadinamas „dvibranduole šeima“. Bendras pirmosios šeimos branduolys iširo, susidarė du nauji. Ir vis dėlto tai ir toliau lieka šeima – juk ir mama, ir tėtis gali daryti vaikui įtaką, nepriklausomai nuo to, su kuo jis auga.

Pas mus nepriimta artima tokių šeimų draugystė. Daug dažniau pasitaiko situacijų, kai buvusi žmona kliudo vyrui bendrauti su vaiku, arba pirmojo vyro su mažyliu nesieja jokie ryšiai – tik alimentai. Vakaruose bendraujama kiek kitaip: buvę sutuoktiniai palaiko civilizuotus ryšius, vaikšto vieni pas kitus į svečius, o vaikai gyvena tai su tėčiu, tai su mama. Tačiau ten taip pat priimta iškilus bet kokiai problemai kreiptis į psichologus, o mums tai dar atrodo egzotika...

Skyrybos – nelengvas išbandymas abiems sutuoktiniams. Emocijos paprastai liejasi per kraštus – juk skiriamasi ne iš gero gyvenimo, o dėl nuoskaudų, nusivylimo, partnerio elgesio... Štai kodėl „draugauti“ gali būti labai sunku, beveik neįmanoma. Tačiau negalima atmesti ir štai tokios situacijos galimybės: abu sutuoktiniai ir toliau vienodai myli atžalą ir vaidina jos gyvenime svarbų vaidmenį.

Sutiksi ar ne, bet neretai nutinka taip, kad būtent vaikai sulaiko tėvus nuo skyrybų. Gyvendami kartu jie nesijaučia laimingi, o kartais netgi turi atskirą gyvenimą, tačiau mintis apie skyrybas jiems kelia siaubą: o kaip gi vaikutis, jam juk reikia atsistoti ant kojų? O juk atžalai tokioje šeimoje taip pat nejauku...


Dvibranduolės šeimos mūsų kraštuose dar naujas, neįprastas reiškinys, tačiau turbūt pripažinsi, kad daug geresnis, negu kai vaikas gyvena šeimoje, kurioje sutuoktiniai neapkenčia vienas kito ir traumuoja atžalos psichiką.

Kaip atrodo dvibranduolė šeima? Tai ne tik pasivaikščiojimai su „sekmadieniniu“ tėčiu ir pokalbiai telefonu. Vaikas su abiem tėvais praleidžia vienodai laiko (arba bent jau panašiai). Kartais jis gyvena tai pas mamą, tai pas tėtį, ir abiejų namuose turi savo vietą, kur jis gali miegoti, pasidėti savo daiktus ir žaislus. Nutinka taip, kad „buvusios“ šeimos organizuoja bendras iškylas, kartu švenčia gimtadienius ir kitas šventes. Jeigu kuri nors „mama“ susirgo arba atostogauja, kita tuo tarpu prižiūri ir vaiką, ir namus, ir pan.

Žinoma, toks šeimos modelis taip pat nėra idealus – jis turi ir privalumų, ir trūkumų. Pagrindinis privalumas yra tas, kad vaikas auga sveikoje, normalioje aplinkoje. Jis mato, kad abi šeimos jį myli, kad jam visada padės, palaikys.

Na, o trūkumų, deja, nė kiek ne mažiau. Pavyzdžiui, vaikas yra „tampomas“ nuo vieno iš tėvų prie kito, arba atvirkščiai – ir vienas, ir kitas bando užkrauti jį kitam. Šiuo atveju vaikas jaučiasi nemylimas, kaip našta. Tačiau atžala greitai perpranta, kad su jo pagalba vienas kitu manipuliuojančiais tėveliais taip pat galima manipuliuoti – abiem iš karto. Didelė tikimybė, kad tokiomis sąlygomis išaugęs vaikas ateityje bus dviveidis, skųs mamą tėvui, o tėtį – mamai, ir bandys iš to išpešti naudos.

Problemų gali kilti ir tuo atveju, jeigu „antroje“ šeimoje patėvis arba pamotė turi vaikų iš pirmos santuokos, arba antroje santuokoje atsiranda bendrų, teigia psichologai. Tada vaikas iš „pirmos“ šeimos gali manyti, kad mama ir tėtis jį išdavė, skiria mažai dėmesio, labiau myli kitą broliuką arba sesutę.

Anot specialistų, apie dvibranduolės šeimos kūrimą reikėtų pradėti ne anksčiau kaip praėjus pusmečiui nuo skyrybų. Per tą laiką negatyvios emocijos aprimsta, buvę sutuoktiniai vienas į kitą ima reaguoti daug ramiau. Idealūs santykiai tokiu atveju – jeigu tėtis ir mama vienas į kitą žiūri tik kaip į vaiko tėvus, o ne kaip į lūkesčių nepateisinusius partnerius, ir jeigu jie pamiršta tarpusavio nesutarimus, tapusius jų skyrybų priežastimi. Nėra lengva, reikia daug laiko, tačiau stengtis tikrai verta.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
nesvarbu
2013-11-19 14:35
Na taip nesažiningai dvi mamos ir du tėčiai taip nesažiningai
remigijus
2013-02-13 21:58
tokiu seimu pazystu daug.ir as su viena gyvenu nuors as vaiku neturiu ir matau kaip vyrai kenkia moterei kuri augina tos vaikus.as tokius vyrus vadinu ydijotais.jei nesugebiejei issaugoti moters tai buk malonus leisk jei auginti vaikus taip kaip ji nuori.visi vyrai primeta getrus tievus kai bando vaikus papirkti su pinigais.tokie vyrai neverti nesiot kelniu.as uz moteris kurios rupinas seima vaikais namais ir dar vyra priziuri.moteris ir merginos nepasidokit vyrams lebedoms.jus jiega ; ]esate
vaidukas
2012-03-02 15:53
Gaila, bet ir aš tokių šeimų nepažįstu... Dažniausias modelis: mama augina vaiką, o tėvas alimentus moka.
Margarita
2012-03-01 19:08
Man dar neteko sutikti tokių išsiskyrusių šeimų, kurios palaikytų draugiškus santykius, todėl tokį modelį sunkiai įsivaizduoju
Liu
2012-03-01 18:07
Aš džiaugiuosi, kad sūnus buvo per mažas, ir nieko neprisimena. Gyvenimas kartu buvo pragaras