Blogų vaikų blogi tėvai?

Už atsiųstą laišką dėkojame Pasmama.lt skaitytojai Dovilei.

Ross`o Greene`o knygoje “The explosive child” pasakojama apie moterį, kuri “nusikankino” su savo dukterimi. Beveik dešimties metų sulaukusi mergaitė leido sau įžeidinėti mamą ar bet kurį kitą žmogų, nepriimdavo neigiamo atsakymo ir aplamai buvo gana agresyvi. Kiekvieną kartą, kai aplinkiniai moteriai išsakydavo nemalonias pastabas dėl dukters elgesio, ji tiesiog rausdavo iš gėdos ir norėdavo išrėkti, kad augina dar du vaikus, kurie elgiasi visiškai priešingai. O tai reiškia, kad ji nėra “bloga mama”. Sunku ir suskaičiuoti, kiek kartų ši mama buvo nuleidusi rankas, tačiau vėl atsigaudavo ir bandydavo rasti bendrą kalbą su dukra. Dabar ši nepaklusni mergytė jau užaugusi ir dirba mokytoja. Ir nepaisant to, kad ir dabar ji kartais jaučiasi sudirgusi, neleidžia sau “sprogti”. Kad to išmoktų, jai prireikė ne vienerių metų, o ne kelių savaičių, kurių galbūt pakaktų kitiems vaikams.

Aš žinau, ką reiškia auginti tokį vaiką. Aš taip pat turiu dukterį, kuri gali “sprogti” bet kurią minutę. Ji protinga, graži, mandagi... Kai ji gerai jaučiasi, aplinkiniai žvelgia į mus su pavydu ir mano, kad man labai pasisekė auginti tokią nuostabią dukrytę. Aš taip pat dažnai taip manau. Aštrus protas, puiki atmintis, jokių problemų su mokslais. Be to, ji visuomet pasiruošusi padėti savo bendraamžiams, todėl yra visų mylima. Ar tai blogai? Tiesiog nuostabu. Bet... kartais, kai dukra labai kažko nori ir susiduria su neigiamu atsakymu, ji pratrūksta. Tokiomis akimirkomis ji vidurį gatvės gali pradėti rėkti pačius negražiausius žodžius ir išsirėkusi tiesiog pabėgti. Tuomet aš greitai pamirštu, kad man pasisekė turėti tokį vaiką...

Dar didesnė audra ateina tuomet, kai dukra pralaimi. Beje, pralaimėti stipriam varžovui ji moka, o štai kuomet pati padaro kokią nors kvailą klaidą... Jos antipatija sau pačiai tampa tokia stipri ir akivaizdi, kad jai reikia aprėkti kokį nors nekaltą žmogų, antraip, atrodo, ji “mirs” iš pykčio ant savęs. Tik štai  aplinkiniai, į kuriuos būna nukreipiamas dukters įniršis, juk niekuo nekalti.


Mes išbandėme net raminamuosius vaistus, kuriuos, žinoma, išrašė gydytojas. Nepadėjo. Dukra žino, kad elgiasi blogai, neteisingai ar net žiauriai. Ji suvokia, kad taip elgtis negalima. Praėjus 10 minučių po pykčio priepuolio ji nusiramina, pati ateina atsiprašyti ir kartais net verkia dėl savo pasikarščiavimo.

Lankėmės mes ir pas psichologą. Jis mums padėjo suprasti vieną dalyką: visi mes skirtingi. Pavyzdžiui aš vaikystėje buvau rami, paklusni ir labiau vienišė, nelinkusi į jausmų demonstravimą. Man tiesiog nereikėjo apsikabinimų ir švelnių tėvų žodžių. Mano dukteriai to reikia. Man pakakdavo išgirsti “aš tave myliu” kartą per savaitę, o mano mergaitei to reikia kelis kartus per dieną. Pasirodo, mūsų temperamentai tiesiog skirtingi. Atvirai sakant, sunku patikėti, kad pati to nepastebėjau ar nesuvokiau.

Psichologas taip pat pabrėžė, kad bausti – beprasmiška. Bet to išvengti man taip ir nepavyko. Būna, kad mano kantrybė trūksta. Tiesiog aš manau, kad kai kurie veiksmai turi turėti pasekmes, priešingu atveju dukra tiesiog nepasimokys. Dabar dukters įniršio priepuoliai pasitaiko rečiau, tačiau vis dėl to pasitaiko. Ir jai visiškai nesvarbu, ar ji yra namuose, ar lauke, kur mus stebi daugybė smalsių, o kartais ir pasibaisėjusių žvilgsnių. Ir žinote ką? Man daugiau ne gėda ir nelaikau savęs bloga mama. Aš pakeičiau savo mąstyseną: juk jeigu man sunku su ja sutarti, tai jai sutarti pačiai su savimi turi būti dar sunkiau. Mano pareiga – jai padėti.

Ir aš labai užjaučiu kitus tėvus, kurių vaikai taip pat sunkiai sutramdomi. Aš nemanau, kad jie blogi tėvai ir tikrai jų nesmerkiu. Ir beje, ar tikrai tie vaikai, kurie gali sukelti isteriją viduryje gatvės, gindami savo norus bei nuomonę yra blogai išauklėti? O gal kur kas blogiau, kai vaikas tyli kaip pelė po šluota, nuolankiai klausosi visko, ką jam sako suaugusieji, bet pats nesiruošia pakrutinti net piršto, kad padėtų aplinkiniams? Juk nepaisant to, kad mano dukrai kartais sunku sutramdyti savo emocijas, ji turi ir daugybę labai gerų savybių. Ar ji tokia būtų, jei tas auklėjimas iš tiesų nebūtų tinkamas, o aš būčiau “bloga mama”?

Pasmama.lt už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė! Jeigu ir Jūs norite pasidalinti savo pastebėjimais ar patarimais, rašykite mums laiškus elektroniniu paštu info@pasmama.lt

» Rašyti komentarą
» Komentarai
nesvarbu
2016-03-09 12:21
Jeigu vaikas taip elgasi tiesok pagasdink kad viena diena tu ten busi vaiku globos namu ir pasakyk kad ten niekas neduos saldumynu valgysi tik vien koše ir tikrai turetu nurimti
Nesvarbu
2012-05-31 14:34
Na vaikas pyksta ant tėvu tai tėvai gali šaukti ant vaiku ir tėvai didesni už vaiku,.
sandra
2012-05-16 22:09
vaiku be emociju nebuna, kiekvienas turi pliusu ir minusu jie asmenybes, formuojasi, keiciasi, kas geriau kaprizai ar visiskas paklusnumas sunku spresti, bet tyleniai dazniau turi psichiniu problemu,gerai jei dar kazkam turi papasakoti kasji slegia, o jei ne? cia kaip uzdelsto veikimo bomba kazkada vistiek sprogsta ir ar ne per daug mes is tu vaiku norim?norim padaryti is ju genijus tik patys jais nettapome? kraunam kol veza, o po to skundziames
mante
2012-05-16 21:29
Labai teisingi editos, vejunes ir kate zodziai
edita
2012-05-16 21:20
Su metais darosi lengviau ,mokykla labai padeda mes nustojome pykti ,jei jis elgiasi taip kaip nenturetu daugiau pozitivumo ,atkreipiam demesi i gerus jo padarytus dalykus vietoj kad susikoncentruoti vien blogiems charakterio bruozams.Tik viena pasakysiu ,kas neturi tokiu vaiku niekada nesupras,uztat prasau nepersoke duobes nesakykit op,uzuojauta ir stiprybes tevams auginancius hiper aktyvius vaikus !!!!