Ar verta dirbtinai skubinti vaiko vystymąsi?

Vaiko vystymasis - tarsi nuolatinis lipimas laipteliais į viršų: kiekvienas vystymosi etapas pagrįstas prieš tai buvusiu ir atitinkamai sąlygoja sekantį. Todėl ankstyvieji vaiko vystymosi raidos etapai yra ypatingai svarbūs, nes jie tampa asmenybės formavimosi pagrindu arba kitaip - pamatais, ant kurių toliau statomas visas gyvenimas.    

Pavyzdžiui, kalbos ugdymas suteikia galimybę įvardinti daiktus, o tai savo ruoštu atveria perspektyvas žaidimų veiklai. Ikimokyklinuko žaidimuose formuojasi naujos asmenybės ir psichikos savybės (laisvumas, vidinis veiksmų plano sudarymas, kūrybinė iniciatyva ir pan.), būtinos tolimesnėse vaiko veiklos srityse. Tokiu būdu, kiekvienas tolesnis etapas “sluoksniuojasi” ant prieš tai buvusiojo. Kitaip tariant, naujų vaiko gebėjimų atsiradimas tampa įmanomas dėka ankstesnių pasiekimų. Šių dėsnių pažeidimas, “praleidimas” ar “pagreitintas prabėgimas” kažkuriame etape sutrikdo ir deformuoja vaiko vystymąsi. Tačiau praktika rodo, kad vaiko raidos laikotarpių seka vis dažniau iškreipiama.   

Suaugusieji (pedagogai ir tėvai), siekdami “žengti koja kojon su laikmečiu” ir “neatsilikti nuo gyvenimo” neretai bando pagreitinti vaiko vystymosi tempą. Prisidengiant mažų vaikų ugdymo modernizavimu darželiuose, mokyklose įvedami nauji mokymo dalykai:retorika, gamtos mokslai, fizika, politinė ekonomika, informacinės technologijos ir pan. Suprantama, visi šie mokymo dalykai pateikiami maksimaliai supaprastintai, vaikui suprantama forma. Toks dirbtinis vaiko vystymosi pagreitinimas provokuojamas ir skatinamas suaugusiųjų, iš esmės turėtų padėti vaikui greiąiau integruotis į suaugusiųjų bendruomenę. Tačiau ši integracija yra vienpusiško ir mechaniško pobūdžio.


Vaiko vystymasis yra tapatinamas su žinių, įgūdžių ir gebėjimų kaupimu. Tokia taktika, kuomet vaikiški žaidimai traktuojami kaip tuščias laiko leidimas, vaikiškos fantazijos -  naivus atotrūkis nuo gyvenimo, pasakėlių klausymas – tuščias ir beprasmis laiko leidimas, o tam priešpastatomas naujovių įsisavinimas ir mokymasis - labai pavojinga ir pražūtinga. Tai didina vaiko atotrūkį nuo realių jo vystymosi šaltinių.

Kiekvienas vystymosi raidos etapas turi didžiulį rezervą, kuris ne visada realizuojamas. Šie rezervai slypi specifinėse vaiko veiklos formose, labiausiai atitinkančiose jo poreikius ir galimybes. Kūdikiui - tai labai asmeniškas emocinis bendravimas su suaugusiuoju, 1-3 metų vaikui – įvairūs žaidimai kaip tiesiog procesas ir žaidimai su žaislais, ikimokyklinukui – žaidimai, atliekant tam tikrą vaidmenį, piešimas, konstravimas, pasakų suvokimas, interpretavimas, analizavimas, vaikiški eksperimentai ir pan.     
   
Būtent iš šių tradicinių vaikų veiklos formų užsimezga ir vystosi tokios esminės asmenybės savybės kaip kūrybinis aktyvumas, iniciatyvumas, pasitikėjimas savimi, pagarba aplinkiniams, kūrybiškumas, protiniai ir pažintiniai gebėjimai ir pan. Efektyvus ir pilnavertis (bet ne pagreitintas) vaiko vystymasis suprantamas kaip savalaikis ir maksimalus jo galimybių išnaudojimas.   

Kelias, paremtas vaiko raidos stiprinimu – kur kas sudėtingesnis ir sunkesnis, nei paprasčiausias mėginimas "užkišti" vaiką nauja informacija, taip tikintis greito jo tobulėjimo. Čia negalimas tiesioginis savų vertybių ir pažiūrų perdavimas vaikui, nes viską jis turi pasiimti pats, per patirtį.

» Rašyti komentarą
» Komentarai
rita
2013-03-17 22:14
Butent kokius pamatus pastatysime taip ir turesime
Jurga
2012-06-22 23:04
nemanau, kad reikia. Nors ir madinga
Asta
2012-06-22 18:12
aš manau, kad verta. Žinoma, su saiku