Ar vaikui reikia tėvo?

Šiandien, kaip ir visais laikais, manoma, kad pilna šeima yra laiminga šeima – juk poveikį ir įtaką vaiko charakteriui bei apskritai visai asmenybei daro ir mama, ir tėtis. Tai, daugumos nuomone, yra sėkmingos ateities garantas. Tačiau ar iš tikrųjų?

Dauguma psichologų įsitikinę, kad tokioje šeimoje sudaromos idealios sąlygos vaiko vystymuisi, bet, jei gerai pamąstysi, sutiksi, kad teiginys, jog geriau jokio tėvo, nei bet koks, yra teisingesnis. Vaikai santuokos nepadaro tvirtesnės. Jeigu santykiai kliba, nėra tvirto pagrindo, labiausiai nukenčia mažieji. Vis dėlto niekas nepasiginčys, kad tėvo vaidmuo yra labai svarbus. Išsiaiškinkime, kodėl.

Visų pirma, tėvas sūnui yra savotiškas vyriškumo modelis, padedantis suvokti savo lytį. Antra – vaikas ima iš tėvo pavyzdį, kopijuoja jo elgesį, reakcijas, santykius, formuoja savo vertybių sistemą, ima save vertinti. Svarbu atminti ir tai, kad vaikui poveikį daro ne tai, kad šeimoje yra tėvas, bet vyro ypatybės, tai, kaip jis išreiškia save, kokią žinią perduoda aplinkiniams. Kokie būna neigiami tėvo elgesio modeliai ir kaip kiekvienas iš jų veikia vaiko asmenybę?

Neutralitetas

Toks tėtušis ne tiek abejingas, kiek neutralus – jis nei bara, nei giria. Nors taip kartais iš tiesų elgiamasi dėl abejingumo sūnui ir šeimai, tačiau daug dažniau tai yra susiję su tuo, kad jam vaikystėje buvo įskiepytas toks elgesio modelis, tokia vyro vaidmens šeimoje samprata. Tai modelis, kai tėtis geriausiu atveju tiesiog žaidžia su vaiku ir eina su juo pasivaikščioti – paprastai čia ir baigiasi visas auklėjimas. Visa kita (vadinasi, ir emocijos) – žmonos reikalas. Kuo tai gresia vaikui? Visų pirma, jis taip pat gali tapti abejingas, o antra – ateityje be abejo kils daug problemų, nes nesiseks išreikšti savo emocijų, jausmų, bus sunku bendrauti su žmonėmis. Trečia – turint tokį tėvą, sudėtinga save vertinti (juk jis nei atstumia, nei priima, o kitų nuomonė vaikams yra labai svarbi).

Atstūmimas

Kitas modelis – kai tėvas demonstratyviai atstumia sūnų. Jam viskas kliūva, vaikas yra ne toks, kokį jis įsivaizdavo, domisi ne tais dalykais, nori ne to, mąsto ne tą ir panašiai... Kaltinimai, kritika ir net žeminimas – pagrindiniai tokio modelio požymiai. Kaip jis veikia? Akivaizdu: atžala tampa agresyvi, nekenčia viso pasaulio, arba ima save nuvertinti, laikyti nevykėliu, jaustis nereikalingu. Jeigu vaikas jautrus, depresijos ir liūdnesnių pasekmių laukti ilgai nereikės.

Viršininkas – pavaldinys


Būna ir tėvelių „viršininkų“. Tokie vyrai viską sprendžia už sūnų: kuo jam domėtis, ką veikti, su kuo draugauti, ką skaityti ir netgi kuo užsiimti ateityje. Vaikui nepaliekama galimybė reikšti iniciatyvą ir savarankiškumą (to tiesiog neišmokstama). Tai reiškia, kad užaugęs sūnus nepasitikės savo jėgomis, nenorės prisiimti atsakomybės, negalės priimti sprendimų. Gali būti ir visai priešingai – jis bus konfliktiškas, gal net agresyvus, aršiai gins savo nuomonę, nesugebės nusileisti, išklausyti (trumpai tariant, perims autoritarinį elgesio modelį).

Kova dėl meilės

Yra tėvelių, kurie vis dar neįveikė vadinamojo Edipo komplekso. Jie labai pavydi sūnui savo žmonos. Vaikas jam yra konkurentas, todėl su juo nesąmoningai varžomasi dėl moters rūpesčio ir meilės, kartais reiškiama agresija. Ką įsidėmės ir prisimins berniukas? Pirmiausia – kad dėl meilės reikia kovoti visais įmanomais būdais. Ateityje tai gali sukelti keblumų, ypač tuo atveju, jeigu ras patinkančią moterį, tačiau ji bus ištekėjusi už kito.

Antra – meilė greičiausiai bus suvokiama tik kaip kova. O juk tai – subtilus dalykas. Jos negalima užkariauti, ją galima tik atskleisti savyje ir kitame žmoguje.

Trečia – vaikui gali atsirasti jausmas, kad yra nereikalingas. Jis mąsto taip: jeigu tėtis manęs nemyli (logika prasta – agresija vaikui reiškia, kad jo nemyli), vadinasi, aš esu kažkoks ne toks. Gali išeiti taip, kad vaikas liks nuošalyje. Kur po to jo reikės ieškoti?

Tėtis ant pjedestalo

Toks tėvelis tampa vaikui nepasiekiamas. Vyras yra puikus tėvas, nuostabi antroji pusė. Vaikas jį dievina. Abu tėveliai džiaugiasi, kad sūnelis nori sekti tėvo pėdom, tačiau nuolat primena, kad „tėvelis padarytų geriau“. Bet juk vaikas negali būti tiksli tėvo kopija... Jis yra unikalus, vadinasi – kitoks. Noras mėgdžioti neretai lemia nevisavertiškumo komplekso atsiradimą, tad vaikas visą gyvenimą manys, kad  yra ne toks geras, kaip jo tėvas. Jis arba nuolat vysis tai, kas nepavejama, arba leisis priešinga kryptimi – „taip, aš ne toks geras, kaip mano tėvas, todėl būsiu blogas, kad nebūtumėm net panašūs“.

Būti tėvu – didžiulė atsakomybė, ypač prieš sūnų. Vyras, nesuprantantis jos, gali sugriauti vaiko gyvenimą. Greičiausiai jis pats dar nėra suaugęs, tad jam reikia patobulėti pačiam, išmokti kritiškai vertinti savo elgesį, žinią, kurią jis nesąmoningai perduoda pasauliui, ir tik tada užsiimti sūnaus lavinimu. Vienintelė efektyvi auklėjimo priemonė yra tinkamas asmeninis pavyzdys. Jeigu elgiamės kitaip, ko norėti iš vaiko?

» Rašyti komentarą