5 draudžiami dalykai vaikų auklėjime

Vaikų auklėjime negali būti griežtų taisyklių – juk kiekvienas mažylis yra individualus. Tačiau yra taktikų, kurių naudoti nerekomenduojama nė vienam, nes jos pridaro daugiau žalos, negu duoda naudos.
 
Klaidų išvengti neįmanoma, tačiau viena – kai klaidos retos, o visai kas kita – kai jos tampa kasdienybe. Tai naikina tėvų autoritetą vaikų akyse, mažina pasitikėjimą ir pridaro daug kitų blogybių. Nerimas, agresija, motyvacijos mokytis trūkumas – negatyvių padarinių sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Štai keli metodai, kurių turėtumėte vengti.
 
Vaiko žeminimas
 
Apmaudu, tačiau mažesnių ir silpnesnių žeminimas – plačiai paplitęs reiškinys. Turbūt mažai ką nustebintų mama, tempianti sūnų už ausies per visą aikštę, arba tėvas, priešais daugybę nepažįstamų žmonių skaitantis moralą dukrai už nepaklusnumą. Atsitiktiniai liudininkai tik gūžteli pečiais. „Auklėja...“ – pagalvoja jie. O ką galvoja vaikas? Griūva visas jo pasaulis. Dar blogiau, kai nesėkmės ir prasikaltimai lyg ir lieka praeityje, o tėvų pažeminimai tampa gyvenimo fonu.
 
Kodėl tai blogai? Augančio asmens psichikos formavimuisi būtinas sąlytis su žmonėmis, ir pirmiausia – su artimaisiais. Nuo to, kaip į vaiką žiūri mama, tėtis ir kiti brangūs žmonės, priklausys, ar vaikas jausis saugus, ar ne. Antruoju atveju nerimas ir apsaugos poreikis įleidžia charakteryje šaknis, ir po truputį nusėda gilesniuose sluoksniuose.
 
Išvada: negalima žeminti vaiko žiauriomis bausmėmis, grubiai demonstruoti savo jėgos ir bet kokio kitokio pranašumo. Negalima žeminti vaiko ir žeidžiančiu žodžiu (vadinti kvailiu, nevėkšla, atgrubnagiu, parazitu ir t.t.), pertraukinėti kas pusę žodžio, priekaištauti, kaltinti ir t.t. Kategoriškai draudžiami pažeminimai viešumoje – tai vaiko širdyje palieka dar gilesnius randus.
 
Atsakymas į agresiją agresija
 
Pasitaiko, kad vaikai elgiasi agresyviai – žnaibosi, kandžiojasi, mušasi, mėtosi daiktais ar kaip kitaip išlieja savo neapykantą ant aplinkinių. O jeigu kliūna tėvams, susilaikyti nuo pagundos atsakyti tuo pačiu nėra labai paprasta.
 
Kodėl tai blogai? Ne visada agresijos apraiškos reiškia agresiją. Pavyzdžiui, 1,5-2 metukų amžiaus vaikas dar tik pradeda pažinti pasaulį, tikrina, kas galima, o kas ne. Kandžiojimas ir žnaibymas – vienas iš būdų išsiaiškinti „ribas“. 3-4 metų amžiaus vaikas dar ne visada žino, kaip išreikšti savo nepasitenkinimą, nerimą, liūdesį, ir neretai puola tuos, kurie yra šalia. Apie žiaurumą kalbos dar nėra, nors rizika, kad agresija į jį peraugs, egzistuoja. Kad to išvengtumėte, turite rodyti pavyzdį – taikiai spręsti tarpusavio konfliktus, apsupti vaiką ramybe, meile. Jeigu mama ir tėvas atsakys agresija į agresiją, išeis užburtas ratas – vaikas nematys kito pavyzdžio ir jo polinkis stiprės.
 
Išvada: agresija gimdo tik agresiją. Atsiminkite tai kas kartą, kai kils nors atsakyti tuo pačiu. Keiskite savo taktiką.
 
Grasinimai ir šantažas

 
„Tuojau pat susiplauk indus, arba paliksiu be vakarienės!“, „Dar kartą pamatysiu tave su jais – iš namų kojos neiškelsi!“, ir t.t., ir pan. Efektyvu? Tik iš pirmo žvilgsnio. Deja, efektyvumas labai laikinas.
 
Kodėl tai blogai? Visų pirma, taip suaugusieji parodo savo silpnumą ir neautoritetingumą. Tokią išvadą vaikas pasidarys būtinai – tai tik laiko klausimas. Antra – tai greičiausias būdas susigadinti tarpusavio santykius, sugriauti pasitikėjimą ir nutraukti emocinius ryšius tarp vaiko ir tėvų. Trečia – net ir prie tokio bendravimo ilgainiui priprantama, ir vaikas gali tapti kitų manipuliatorių auka. Tokio metodo pasekmės gali būti juntamos visą gyvenimą.
 
Išvados: jeigu norite, kad vaikas augtų nuovokus ir turėtų savo asmeninę nuomonę, jūs turite šias savybes ugdyti. Grasinimai ir draudimai padės pasiekti tik laikinų rezultatų, o padaryta žala bus neproporcingai didelė.
 
Išreikalauti pažadai
 
„Tuoj pat pažadėk, kad daugiau taip niekada nedarysi!“ – tai dar viena ypač bjauri šantažo forma. Taip suaugusieji ramina savo sąžinę ir atsikrato atsakomybės už vaiko veiksmus.
 
Kodėl tai blogai? Net ir suaugusiajam sunku tesėti savo pažadus – ką jau kalbėti apie vaikus, kurie iš viso sunkiai supranta, ką tėvai sudeda į šį „pažadą“. Kai tik mama ir tėtis pradeda drausti „karstytis po medžius“, „imti be leidimo saldumynus“ ir pan., vaikas nori kuo greičiau nutraukti šią „egzekuciją“ ir ramiai gyventi toliau. Jo duotas „pažadas“ greičiausiai bus visai beprasmis, ir pasimirš jau po kelių valandų ar net minučių.
 
Išvada: užuot pešę iš vaiko pažadus, kurių negalite ištesėti net ir jūs, geriau paaiškinkite, kodėl neverta elgtis vienaip ar kitaip, kokios gali būti pasekmės. Pasirinkite tinkamus žodžius, intonaciją ir pavyzdžius – tik taip įtikinsite vaikus savo žodžių teisingumu.
 
Apgaulė
 
Kartais suaugusiesiems atrodo, kad apgauti vaiką kartelį ar du nėra kažkas smerktino ar baisaus – ypač jeigu tai daroma iš „gerų paskatų“. Bet pasitaiko, kad toks melas tampa kaprizų ir užsispyrimo gydymo priemone.
 
Kodėl tai blogai? Vaikai pasižymi itin gera intuicija ir jaučia tėvų nenuoširdumą. Jeigu jau jiems pavyko pagauti tėvus meluojant, mamos ir tėvo autoritetas tuojau pat pradeda klibėti. O kaip galima reikalauti iš vaiko sąžiningumo, jeigu patys elgiamės nesąžiningai?
 
Išvada: pasitikėjimas yra per daug brangus dalykas, kad juo taip rizikuotumėte. Negalima reikalauti iš vaikų to, ko jie nemato savo aplinkoje. Elkitės su vaikais taip, kaip norėtumėte, kad jie elgtųsi su jumis, ir tada viskas bus gerai.

» Rašyti komentarą